| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Ieškant tiesos: ar galėtų miškininkai ir gamtininkai sutarti?
|
(
(
Tradiciškai miškininko profesija siejama su romantika ir atsidavimu miškui bei gamtai, tačiau ši veikla neretai laukia iš gamtininkų pusės ne mažiau gamtininkų kritikos sulaukia ne mažiau nei įprastiniai gamtos niokotojai. Kartais į viešumą iškyla abipusiai kaltinimai, jog vieni per smarkiai kerta miškus, taip naikindami biologinę įvairovę, o kiti – kelia perdėtus reikalavimus. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Štai kad ir paskutinė Lietuvos gamtos fondo atstovo D. Augučio ir žymaus miškininko A. Bruko polemika „Miškuose“ Lietuvos gamtos fondo atstovo D. Augučio ir žymaus miškininko A. Bruko -, ar pakankamai saugome Lietuvos miškų. Kuri pusė teisi ir ar įmanomas šių dviejų stovyklų sutarimas? Ar saugom tik 1 % miškų?Atsakyti į klausimą, kiek saugom Lietuvos miškų, iš esmės yra gana paprasta. Juk saugom visus 100 %, nes įstatymiškai tik ypatingais atvejais leidžiamas miško, kaip žemės naudmenos, panaikinimas bet kurioje vietoje. Jei saugoma tokia naudmena, tai saugoma ir miško ekosistemai. Be to, visuose miškuose galioja kirtimo amžiaus, kirtaviečių ploto ir apželdinimo reikalavimai bei kiti apribojimai, kurie taip pat vertintini kaip miško saugojimas. Iš tikro tokiais būdais saugoma netgi daugiau nei 100 %, nes neleidžiama bet kaip elgtis ir su neseniai savaime sužėlusiais ar įveistais želdiniais, kuriuose tikra miško ekologinė bendrija dar nesusiformavo. Tačiau saugojimas saugojimui nelygu. Vienokio reikia tik stabiliam medienos tiekimui užtikrinti, kitokio – rekreaciniams poreikiams tenkinti, dar kitokio –– ekologinei pusiausvyrai palaikyti ar– biologinei įvairovei išsaugoti. Miškininkai pastaruosius du tikslus dažnai sudeda į krūvą, nes biologinės įvairovės išsaugojimo problematika jiems mažai žinoma. Todėl jau šioje vietoje prasideda nesusikalbėjimas. Gamtininkams būtent biologinė įvairovė yra svarbesnė, nes miško ekologinės paskirtys yra suprantamos gana abstrakčiai, suvokiant tik bendruosius dėsningumus, nesmulkinant iki atskirų rūšių ekologinių poreikių. Kad ir dėl negyvos medienos. Iki šiol miško ekologijoje geriausiu atveju ji buvo vertinama kaip trąša priaugančiam medynui. Bioįvairovės apsaugos požiūriu tai yra būtinas substratas daugybei organizmų rūšių. Tačiau gausėjant žinių požiūriai pamažu keičiasi. Rezervatai – ilga kelionė iki gamtos šventoviųNuo antropogeninės įtakos absoliučiai apsaugoto miško Lietuvoje nėra. Mūsų rezervatai jauni, todėl daugelis tebeturi ryškų buvusios miškų ūkinės veiklos šleifą. Dėl nedidelio ploto jiems didelę įtaką daro stambioji fauna, kuri nepaiso rezervatų ribų ir kurios gausa yra dirbtinai reguliuojama siekiant nenatūralaus sumažėjimo ar padidėjimo. Įtaka jaučiama ir dėl praeityje išnaikintų ekosistemai svarbių rūšių. Į rezervatus skverbiasi invazinės svetimžemės rūšys, poveikį daro ir hidrologinio režimo pakeitimai, priešgaisrinė apsauga, triukšmas ir kiti veiksniai. Todėl netgi rezervatinė apsauga negali būti pasyvi, jei norime, kad vyktų natūralūs ar kuo artimesni natūraliems procesai. Dėl to kartais reikia imtis ir aktyvių veiksmų. Dalis gamtininkų tokiam įsikišimui nepritaria, tokiu būdu pasisakydami už abejotino natūralumo ar net regresavusių ekosistemų saugojimą. Į rezervatus panašų apsaugos režimą turi kertinės miško buveinės (KMB), tik dėl savo mažo ploto jos yra labiau veikiamos neigiamų aplinkinių plotų antropogeninių veiksnių. Bendras KMB plotas panašus į rezervatų ir kartu su jais sudaro 2,4 % visų miškų. Rezervatai labiau skirti gamtiniams etalonams išsaugoti ir palankioms sąlygoms natūralių procesų tyrimams sudaryti. KMB dėl tankaus tinklo geriau užtikrina biologinės įvairovės apsaugos poreikius, tačiau jų vis dėlto per mažai. 1-2 % griežtai saugomų miškų negali tinkamai užtikrinti biologinės įvairovės apsaugos ir ekosistemų stabilumo, jei nebūtų ūkinės veiklos ribojimų likusiuose miškuose. Abejonės dėl miškų grupiųĮvesti griežtą apsaugos režimą didesniam miškų plotui Lietuvoje gali būti per didelė prabanga ekonominiu požiūriu, todėl imamasi tarpinių sprendimų. Įvairaus tipo saugomų teritorijų su ribota ūkine veikla plotas gana didelis, tačiau ar juose esantys apribojimai yra efektyvūs? Ar pasiteisina dabartinis miškų skirstymas į keturias grupes? Tokį grupavimą sumąstė ir įgyvendino miškininkai, remdamiesi savo supratimu apie miško saugojimo principus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai pažangus būdas. Tačiau nerimstantys gamtininkai imasi kritikos. Kaip pastebi D. Augutis, III ir IV grupės miškų naudojimas praktiškai nesiskiria. Iš tikro galima suabejoti, ar truputį sumažintas kirtimų biržės plotas ir pavėlintas kirtimo laikas duoda žymesnį efektą gamtosauginiu požiūriu. Susirūpinti verta ir dėl to, kad II grupės miškams leidžiama pasiekti gamtinę brandą, o po to juos galima kirsti. Tai kokie gi yra tie gyvosios gamtos vertybių išsaugojimo poreikiai, kuriuos turėtų atspindėti miškų tvarkymo ir naudojimo reglamentai? Įvairių rūšių poreikiai labai nevienodi, tačiau daugumos retenybių išlikimas priklauso nuo kelių kertinių veiksnių – pakankamo negyvos medienos kiekio, nepertraukiamos raidos miško plotų ir, be abejo, o tinkamų atvirų ir pusiau atvirų erdvių kiekio. Vertinant pirmąjį veiksnį, dr. Ž. Preikšos atlikti tyrimai (Miškininkystė, 2011; Nr.1) rodo, kad II, III ir IV grupių miškai pagal retųjų kriptogaminių (samanos, grybai ir kerpės) rūšių gausą tarpusavyje nesiskiria. Turtingumu išsiskiria tik seniau įkurti rezervatai ir seniai neliestos KMB. Vadinasi, negyvos medienos klausimas grupuojant miškus nebuvo išspręstas. Tiesa, dabar ši problema jau sprendžiama. Atnaujintose Miško kirtimų taisyklėse jau reikalaujama palikti atitinkamą kiekį negyvos medienos vykdant bet kokius kirtimus. Tai reikšmingas ankstesnio reikalavimo palikti pavienių stambesnių medžių papildymas. Belieka tikėtis, kad tai tinkamai taikoma praktiškai, ir stebėti, ar nustatyti reikiami dydžiai yra pakankami. Nuolatinio miško problemaPrastesnė padėtis kalbant apie miško naudojimo būdą nepertraukiamo miško sąlygomis. Toks miškas labai svarbus konservatyvioms ūksmiamėgėms, pastovaus mikroklimato reikalaujančioms rūšims, ypač kriptogaminei florai, daugeliui bestuburių bei kitų gyvūnų, kuriems reikia gilaus miško sąlygų. Deja, intensyviai didinant darbo našumą miškų ūkyje beveik užmirštami atrankiniai kirtimai, kurie būtų tinkami nepertraukiamo naudojimo medynuose. Dabar net IIA grupės medynuose pasiekus gamtinę brandą kirtimų taisyklės leidžia atvejinius kirtimus, kurie iš esmės nesiskiria nuo plynųjų. Derlingų augaviečių medynuose dažnai vyrauja minkštieji lapuočiai, kurių gamtinė branda yra gana ankstyva. Tad pagal dabartinę tvarką juose vykdant atvejinius ar plynuosius sanitarinius kirtimus ir taikant savaiminį atžėlimą, tikslinio plačialapių medžių medyno susiformavimas tampa beveik neįmanomas. Tokį mišką vargiai tiktų pavadinti „ekosistemų apsaugos mišku“. Paradoksas - griežtai apribotas II grupės miškų naudojimas neduoda reikiamos naudos nei gamtai, nei miškų ūkiui. Gamtinę brandą pasiekusio miško mediena menkavertė. Taigi abi pusės nepatenkintos. O juk tereikia šiek tiek išminties – vieniems nusileisti, kad būtų galima atrankiniu būdu iškirsti dalį vertingos medienos nelaukiant gamtinės brandos, o kitiems – prisiminti senąsias tradicijas ir miškininkystės tėvo P. Matulionio pamokymus. Tokiu tausojančiu būdu reikėtų naudoti apie 15–20 % miškų, nes maždaug tokią dalį sudaro vertingos miškų buveinės, kurios turi būti saugomos pagal ES Buveinių direktyvą. Miškininkai neretai teigia, kad gamtinę brandą pasiekęs medynas tampa neatsparus įvairiems veiksniams ir dažnai masiškai žūva dėl ypatingų meteorologinių sąlygų, kenkėjų poveikio, ligų. „Koks tada čia nepertraukiamas miškas? Kodėl yra blogiau tokį mišką iškirsti truputį anksčiau, nei kad paskui vargti laužyne paimant nors dalį medienos?“ Tačiau nuo žuvimo nėra apsaugotas ir geriausiai tvarkomas ūkinis miškas. Žuvę medynai taip pat turi savo vertę, todėl bent nedidelius jų fragmentus reikėtų toleruoti. Aišku, gamtinės brandos sulaukęs vienaamžis medynas, kokie dabar ir vyrauja, iš tikro nėra stabilus. Prie žemo atsparumo ir mažų pastovaus atsikūrimo galimybių dar prisideda mūsų miškams nenatūraliai per didelis skalsumas. Todėl atrankiniai kirtimai kartais net reikalingi, kad susiformuotų atsparus nepertraukiamos raidos miškas. O tą ne visada supranta uolūs gamtos mylėtojai. Žinoma, reikia paisyti kirtimo taisyklių, kad atrankiniai kirtimai leistų pakankamai daliai medyno pasiekti gamtinę brandą ir natūralią mirtį, taip sukuriant natūralaus miško struktūrą ir papildant negyvos medienos reikiamą kiekį. Toks ūkininkavimas ilgainiui gali privesti prie labai žemo kai kurių medynų (ypač pušynų, ąžuolynų) skalsumo, tačiau tai būtų daug esni turtingesni biologinės įvairovės požiūriu medynai, atitinkantys ekosistemų apsaugos funkcijas. Reikia pripažinti, kad siekis užauginti didelį medienos kiekį ir tuo pačiu išsaugoti didesnę bioįvairovę yra nesuderinamas. Juk kuo didesnis medžiagų ir energijos kiekis ekosistemoje tenka priaugančiai medienai, tuo mažiau jos lieka kitoms gyvybės formoms. Kirtaviečių privalumai ir trūkumaiO ar pakanka atvirų erdvių? Gerbiamas A. Brukas iš dalies teisus dėl kirtaviečių reikšmės biologinei įvairovei ir visai teisus dėl galimos miškų „užmūrijimo“ žalos. Žinoma, uždraudus plynus kirtimus būtų suduotas smūgis daugeliui dabar įprastų rūšių, yra įprastos, kaip pavyzdžiui kaip lygutė, lelys, lazdyninė miegapelė. Mitybos plotus prarastų ir dalis retų paukščių ar šikšnosparnių, kurių veisimosi vietos yra gretimuose medynuose. Todėl visiškai atsisakyti plynų kirtimų reikalauja tik nedaugelis „ekstremistų“. Bet čia yra dar vienas paradoksas. Miškininkai, pataikaudami įsivaizduojamiems gamtosaugos poreikiams ir visuomenės emocinėms nuostatoms, stengiasi riboti plynų biržių plotus. Dėl tokio ūkininkavimo mūsų miškai iš viršaus atrodo kaip rėtis. Tarp kirtaviečių ir jaunuolynų likę brandesni medynai neretai kiaurai peršviečiami. Tai ypač matyti gana trumpos apyvartos minkštųjų lapuočių ir eglių medynuose. Kaip rodo dr. G. Brazaičio atlikti paukščių tyrimai, dėl didelės kirtaviečių ir brandžių medynų fragmentacijos miškai tampa netinkami tiek prisitaikiusiems prie gilaus miško, tiek atvirų miško erdvių gyventojams. Reikia manyti, kad panašus poveikis yra ir kitiems gyvūnams bei augalams. Smulkiomis biržėmis išdarkyti miškai tampa tik pačių nereikliausių rūšių bendrija. Taigi vėl reikia išmanymo ir supratimo ieškant visus tenkinančio sprendimo. Ūkininkaujant didesnėse biržėse liktų didesni gilaus ir sąlyginai ramaus miško plotai. Tuo pačiu ir miškininkų darbas būtų našesnis. Tačiau kirtaviečių vaidmens nereikia pervertinti. Kaip pastebi D. Augutis savo straipsnyje, tik menkai daliai saugomų rūšių plyni kirtimai daro teigiamą įtaką. Tik nedaugelis nykstančių aukštesniųjų augalų (žiedinių, sporinių induočių) rūšių yra grynai ūksmiamėgės – maždaug ketvirtadalis iš visų, augančių miškuose. Kitos yra pusiau ūksmiamėgės ar pusiau šviesiamėgės. Bet dauguma saugomų rūšių nėra tokios labilios, kad lengvai užimtų dėl kirtimų atsiradusias reikiamo apšvietimo sąlygas. Kirtimuose susiformavusios erdvės yra labai trumpalaikės ir sparčiai kintančios. Jos savo teigiamą vaidmenį galėtų atlikti, jei išsilaikytų kuo ilgiau, tačiau įstatymiškai neleidžiama, kad kirtavietė liktų neapželdinta ilgiau nei trejus metus. Be to, kirtavietėse dažnai lieka didelis kiekis pūvančių kirtimo atliekų, dėl kurių suveši azotamėgės rūšys – avietės, lendrūnai, garšvos. Šie sąžalynai nustelbia daugelį kitų rūšių, todėl biologinė įvairovė labai nuskursta. Kokios atviros erdvės yra svarbios?Deja, daugelio retųjų pusiau šviesiamėgių rūšių nepriviliosime jokiais kirtimais – nei plynais, nei atrankiniais. Geriausiu atveju jos tik varganai vegetuos. Kaip negalima lyginti kokio nors dirvono ir natūralios pievos, taip ir kirtimų erdvių netinka tapatinti su natūraliomis laukymėmis. Joms priskirtinos miško pievutės, retmės, ilgalaikės aikštės, pelkutės, gaisravietės ir dėl kitų veiksnių žuvusių medynų plotai. Praeityje miško ir lauko riba nebuvo tokia griežta kaip dabar. Buvo plati pereinamoji zona su krūmų guotais, pavieniais medžiais, miškapievėmis, miško aikštelėmis, retmiškiais. Tokia zona formavosi ne dėl kirtimų, o dėl gyvulių ganymo. Iš pradžių laukinių – stumbrų, taurų, tarpanų, vėliau juos pakeitusių naminių. Ši veikla sukurdavo sunkiai įsivaizduojamą ekologinių nišų įvairovę. Jas ir užpildė dabar jau beišnykstančios rūšys. Stambieji žolėdžiai yra kertiniai daugelio ekosistemų elementai, be kurių jos tik degraduoja prarasdamos daugybę susijusių rūšių. Juk daugelis žolinių augalų yra konkurencingi tik nuėdimo sąlygomis, daugeliui reikia, kad sėklos nepakibtų ant senos nenuėstos žolės ar net būtų įmintos, patręštos ekskrementais, praeitų per virškinimo traktą. Kai kas gali prieštarauti sakydamas, kad ir dabar miškuose netrūksta žvėrių – elnių, briedžių, stirnų. Tačiau skirtingi gyvūnai turi ir savitus mitybos įpročius, todėl kiekvienas palieka skirtingą pėdsaką. Skurdžių augaviečių miškuose natūralių atvirų erdvių formuotojo vaidmenį dažniausiai atliko gamtinės stichijos, iš kurių veiksmingiausi – gaisrai. Nuo jų taip pat priklauso kai kurių retų ir nykstančių organizmų likimas. Nors gaisrai miškuose – dar ne itin retas reiškinys, tačiau sutvarkytose gaisravietėse specializuotos rūšys įsikurti nebegali. Ar užtikrina kuri nors miškų grupė atvirų natūralių miško erdvių išsaugojimą ir palaikymą? Deja, ne. Atvirkščiai, miškininkystės požiūriu tokie plotai yra nenaudingi, todėl stengiamasi visas aikšteles, kurios nenaudojamos medienai sandėliuoti ar medžiojamiems žvėrims privilioti, „užmūryti“ mišku. Nors miškotvarkos planuose pateikiami sklypų sąrašai, kur reikia išsaugoti laukymes, tačiau dažniausiu atveju jos būna labai mažos ir, nesant aktyvių palaikomųjų priemonių, gana greitai apauga. Ypač Kaip rasti sutarimą?Dėl atvirų ir natūralių miško erdvių problemos jokia miško grupė taip, kaip jos reglamentuotos, neužtikrina reikiamos biologinės įvairovės apsaugos. Ar galima šią padėtį taisyti? Galima, reikia tik noro ir pastangų. Ganyti privačiuose miškuose nedraudžiama, tačiau šiais laikais tokiai žemės ūkio aplinkosauginei veiklai reikia ir paskatos. Saugomų teritorijų valstybiniuose miškuose irgi neturėtų būti draudžiama ganyti, jei tai nekenkia atskiriems objektams. Yra nemažai specifinių kertinių miško buveinių – medžiais apaugusių pievų ar ganyklų. Tokias KMB būtina aktyviai tvarkyti ganant ar šienaujant, iškertant menkaverčius krūmus ir medžius. Spygliuočių miškuose, bent saugomose jų teritorijose, reikia įteisinti reguliuojamą deginimą, siekiant išsaugoti specifines vertybes, o galbūt jį taikyti ir kirtavietėse, palengvinant savaiminį pušų atžėlimą. Reikėtų natūraliai raidai palikti ir bent dalį stichiškai atsiradusių gaisraviečių. Planuojant įveisti mišką įsiterpusiose aikštėse ir pamiškėse būtina įvertinti, ar jos nėra svarbios saugomoms rūšims. Reikėtų nustatyti minimalų pastovių laukymių kiekį miško plote (pvz., bent 2–3 % ir ne mažiau nei viena 100 ha). IIA grupės miškuose, kaip minėta, plynų kirtimų neturėtų būti, o žuvusius medynus reikėtų palikti arba tik ribotai išvalyti. Kituose saugomų teritorijų miškuose kirtavietės galėtų likti savaiminiam atžėlimui neribotą laiką. Įgyvendinus šias priemones Raudonoji knyga ilgainiui tikrai suplonėtų. Padėkime vieni kitiemsŽmogaus vaidmuo išsaugant biologinę įvairovę ilgus amžius tikrai buvo reikšmingas. Tačiau to nereikia suprasti vienpusiškai. Ligšiolinis vaidmuo buvo svarbus dėl vykdomos ekstensyvios žemės ir miškų ūkio veiklos, ypač dėl laikomų gyvulių. Dabar ūkininkavimas tapo išimtinai intensyvus, lokalizuotas tik žemės ūkio naudmenose, todėl ir žmogaus vaidmuo problematiškas. Ankstesnių sodybų miškuose jau nebegalima lyginti su dabartiniais išdailintais namais ir kiemais. Dabartinė žmogaus nauda gamtai pasireiškia jau ne per įprastinę tradicinę veiklą, o per sąmoningas specialias priemones siekiant atkurti ar imituoti gamtinę įvairovę palaikančias sąlygas. Daugelis žmonių ne tik iš mokslinių, bet ir iš kultūrinių bei estetinių paskatų pasisako už nykstančių vertybių išsaugojimą. Tai nauji iššūkiai, todėl nėra taip paprasta ir, žemiškai kalbant, – pigu. Neišmintinga besistengiančius gelbėti padėtį kaltinti pasipinigavimu. Geriau pasistenkime labiau pažinti savo miškų vertybes, padėkime vieni kitiems susiderinti bei susigaudyti savo keliuose ir klystkeliuose.
Turinys
sdfdsgfsdfsdfg
| ||||||||
Įdomiausi
115
(0)
.png)
