Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Žemė – žmonių ir vandens planeta. Kad be vandens nebūtų gyvybės, tą žino turbūt beveik kiekvienas, ir kad be jo gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas, tą irgi dauguma žino: jis reikalingas ne tik mūsų organizmui, bet ir viskam, ką apima žmonių veikla, – sanitarijai, žemės ūkiui ir pramonei. Bet kiek mes jo turim ir kiek gi iš tikrųjų mums jo reikia? Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Visuotiniai vandens ištekliai, įskaitant upes, ežerus, vandenynus ir gruntinius vandenis daugelyje pasaulio regionų smarkiai pereikvojami, vaizdžiai tariant, patiria „stresą“. Tai viena medalio pusė, o kita medalio pusė irgi nėra šviesi – yra daugybė pasaulio šalių, kur skaičiuojamas kiekvienas vandens lašas.
Tad kiek gi žmonėms reikia vandens? Atsakymas priklauso nuo to, kur jie gyvena ir kuo užsiima, t. y. nuo jų socialinės-ekonominės padėties. Esant primityvioms gyvenimo sąlygoms vienas asmuo gali suvartoti nuo 14 iki 23 litrų vandens per dieną, šį kiekį skirdamas tik sau ir savo auginamiems augalams, iš kurių jis minta. Mieste, kur vanduo naudojamas dar ir valymo, gamybos bei sanitarijos reikmėms tenkinti, vienam žmogui tenkantis vandens kiekis padidėja iki 690 litrų. Jungtinėse Valstijose, kurios pagal vandens suvartojimą yra tarp pirmaujančių šalių pasaulyje, kiekvienas gyventojas vidutiniškai suvartoja po 6088 litrus per dieną. 1-oje lentelėje pateikti skaičiai, kurie rodo vidutinį vandens poreikį kai kuriems iš mums labiausiai įprastų dalykų.
Vandens ištekliai pasaulyje nei erdvės, nei laiko atžvilgiu nėra pasiskirstę vienodai. Globalūs vandens apykaitos procesai lemia drėgno ir sauso klimato juostų susidarymą, todėl kai kuriuose pasaulio regionuose sezoniniai ir daugiamečiai klimato ciklai sukuria labai aiškiai apibrėžtas drėgnąsias ir sausąsias fazes. Toks reiškinys lemia tai, jog vienų regionų gyventojai mėgaujasi gėlo vandens pertekliumi, kitų gi, priešingai, – vos ne vos įstengia būtiniausius savo poreikius patenkinti (žr. 1 pav.).
Nors ekonomiškai išsivysčiusios pasaulio šalys vandens turi daugiau nei dauguma Afrikos ir Vidurio Rytų šalių, kai kurios teritorijos su nemažais vandens ištekliais patiria vadinamąjį „gėlo vandens stresą“ (angl. freshwater stress), nes vandenį iš savo turimų vandens šaltinių jos eksploatuoja pernelyg didele sparta (žr. 2 pav.). Industrializuotose valstybėse milžiniški vandens kiekiai suvartojami, pavyzdžiui, žemės ūkio produkcijai gauti ir elektros energijai gaminti (čia vanduo naudojamas įrenginiams vėsinti). Jungtinėse Valstijose elektros energijos gamybos sektorius suvartoja 39% viso gėlo vandens kiekio, nors beveik visas šis vanduo tuojau pat grąžinamas atgal į upes, iš kurių jis ir imamas. Žemės ūkis vandens suvartoja daug daugiau, nes drėkinant laukus didelis jo kiekis išgaruoja į atmosferą.
2002 metų duomenimis apie 1,1 milijardo žmonių visame pasaulyje (17 % viso Žemės rutulio gyventojų) nepakankamai gavo švaraus geriamojo vandens, o 2,6 milijardo žmonių (42 % visų planetos gyventojų) kentė nuo prastų sanitarinių gyvenimo sąlygų. Kasmet milijonai žmonių miršta nuo šiuo metu išgydomų infekcinių ligų; tokio mirtingumo priežastis – prasta sanitarinė būklė, kurią lemia vandens stygius. Dauguma šalių, kuriose nepatenkinamas saugaus geriamojo vandens poreikis, yra Afrikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, bet panašių problemų netrūksta ir kitose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, daugelis Rytų Europos namų ūkių neturi įsirengę tinkamų nuotekų valymo įrenginių. Nelygybė tarp tos pačios šalies vandens vartotojų irgi yra labai plačiai paplitusi: miestų gyventojai dažnai gauna geresnes komunalines paslaugas nei kaimo vietovių gyventojai; daug vargingų bendruomenių tiek miestuose, tiek ir kaimuose neaprūpinami švariu vandeniu ir negauna tinkamų sanitarinių paslaugų. Nors visi minėti probleminiai aspektai būdingi daugeliui pasaulio regionų, sunku daryti plačius apibendrinimus apie vandens išteklius pasauliniu ar nacionaliniu mastu. Pagrindinė geologinė sąvoka, kurią mokslininkai vartoja mėgindami tiksliai įvertinti vietovės vandens išteklius ir jo kokybę yra vandens baseinas (angl. watershed, catchment area). Vandens baseinas – tai sausumos teritorija, kurioje visų upelių ir kritulių pavidalu ant žemės patekę vandenys suplūsta į vieną upę ir išteka į kokios nors jūros įlanką ar tos upės deltą. Dideli vandens baseinai, tokie kaip Amazonės, Misisipės ar Kongo apima daugybę mažesnių tose teritorijose esančių vandens baseinų. Šiuo metu žmonija kasmet savo dispozicijoje turi apie 10-20 tūkstančių kubinių kilometrų gėlo vandens. 2000-aisiais iš viso šio kiekio vartoti buvo paimta maždaug 4 tūkstančiai kubinių kilometrų. Pusė šito vandens buvo suvartota: arba jis išgaravo tiesiai į atmosferą, arba buvo įsisavintas ir po to išgarintas augalų, be to, nemažas šio vandens kiekis buvo taip smarkiai užterštas, kad laikinai tapo neprieinamas kitiems vartotojams. Kita pusė šio kiekio grįžo atgal į pasaulinį vandenyną: pavyzdžiui, tam tikra dalis vandens, kuris buvo naudojamas drėkinti laukams, subėgo atgal į upes arba susigėrė į gilesnius žemės sluoksnius ir papildė gruntinius vandenis, kita – irgi nemaža – vandens dalis miesto nutekamųjų vandenų pavidalu buvo išvalyta ir grąžinta naujam vartojimo ciklui. Iš viso žmonijos išgauto ir jos poreikiams tenkinti skirto vandens 65% teko žemės ūkiui, 10% – namų ūkiams (įskaitant miesto vandens tiekimo įmones, komercinių ir komunalinių paslaugų tiekėjus), 20% – pramonei (daugiausia elektros energijos gamintojams), o likę 5% išgaravo iš vandens saugyklų. Iš viso to kiekio, kurį gavo žemės ūkis, vandens buvo suvartota apie 70%; namų ūkiams tekusio vandens buvo suvartota 14%, o pramonėje – vos 11% viso gauto vandens. Pasaulio vandens vartojimui didelę įtaką daro gyventojų skaičiaus didėjimas ir bendras ekonomikos augimas. Pasaulio vandens taryba (World Water Council) prognozuoja, kad dabar nusistovėjusiems procesams nesikeičiant bendras kasmet vartoti paimamo vandens kiekis iki 2050 metų padidės iki daugiau nei 5 tūkstančių kubinių kilometrų, kadangi žmonių skaičius planetoje tuo metu turėtų būti išaugęs iki 9,2 milijardų. Praeitą šimtmetį gyventojų Žemėje patrigubėjo, o suvartojamo vandens kiekis išaugo šešiariopai. Jungtinės Tautos ir pasaulio bendruomenė užsibrėžė tikslą iki 2015 metų sumažinti žmonių, negaunančių vartoti tinkamo geriamojo vandens ir gyvenančių prastomis sanitarinėmis sąlygomis, skaičių per pusę. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, iki 2014 metų kasdien papildomai švaraus geriamojo vandens reikės patiekti maždaug 260-čiai tūkstančių žmonių, o dar papildomai 370-čiai tūkstančių žmonių kasdien teks sudaryti geresnes sanitarines gyvenimo sąlygas, ir visa tai neatsižvelgiant į tą aplinkybę, jog bendras vandens poreikis pasaulyje nuolat didėja ir didės. |