Pakerėtas sparnuočių gyvenimo (Foto)

Laukia ne valandą ir ne dvi Šešias dienas per savaitę Robertas dirba ūkio reikmenų ir statybinių medžiagų parduotuvėje – bendrauja su pirkėjais, tampo gipso plokštes ir cemento maišus. Nors per dieną įskausta nugara, vakarais jis sėda ant dviračio ir patraukia į priemiesčio miškus, parkus arba į panemunės lankas, atsiveriančias pro namų langus. Čia vaikštinėja, stebi, kur kokie paukščiai skraido, o aptikęs retų, dar nematytų sparnuočių buveinę ilgam sustingsta pakrūmėje. Ne valandą ir ne dvi reikia laukti, kol pasirodys paukštelis. Kartais keturias dienas ar net visą mėnesį, o būna, kad ir visą vasarą Robertas paaukoja vienam paukščiui nufotografuoti. Ne bet kaip, o kad nuotraukoje atsiskleistų nepakartojamas čiulbuonėlio grožis, kad matytųsi visas – nuo snapelio iki kojelių nagučių, kad išryškėtų kiekvienos plunksnelės spalva ir atspalvis. Nors fotomenininkas savo kompiuteryje turi nuotraukų koregavimo programą, nedaug ja naudojasi – tik šiek tiek kadruoja padarytas nuotraukas, palygina fotografijų foną. Visa kita turi išlikti tikra, nes neįmanoma sugalvoti nieko gražiau už gamtos sukurtą paukštį.

Sudėtinga fotografuoti paukščius Gražiai nufotografuoti sparnuotį – sudėtinga užduotis. Atsitiktinumas, sako Robertas, kai paukštis pats leidžiasi fotografuojamas, bet dažniausiai nutūpęs netoliese jis nepozuoja – sukiojasi, spurda, šokinėja, kraipo galvelę. Fotoaparatas spragsi be perstojo, bet ir 1 000 kadrų užfiksavęs negali būti tikras, kad jau pavyko sparnuotį nufotografuoti. Pasak Roberto, lengviau ir greičiau radus paukštelio lizdą. Bet paukščių gyvenimą studijuojantys ornitologai yra sutarę kuo rečiau artintis prie lizdų, kad netrukdytų retiems paukščiams perėti ir auginti vaikus. Tauragiškio gamtininko Eugenijaus Kavaliausko įkurtos interneto svetainės birdpix.lt, kurioje Robertas pateikia savo nuotraukas, bendradarbiai tokio susitarimo laikosi ir niekam nepasakoja, kur matė retų paukštelių buveines. Laukti atskrendančių paukščių R. Patronaičiui tas pats, kas medituoti. Laukdamas jis išvaiko iš galvos visas mintis, nuveja tolyn svajones. „Tik akimirkai kur nors mintimis nuklysi – ir žiūrėk, jau nepastebėjai, kaip paukštelis purptelėjo. Kita proga negreit pasitaiko“, – juokiasi Robertas, praėjusią vasarą keturias dienas paupyje laukęs tulžių. Už žvirblį mažesnis, šlaitų urvuose gyvenantis ir žuvimis mintantis ryškiai mėlynas tulžys yra vienas gražiausių Lietuvos paukščių. O štai kukutį jis „pagavo“ atsitiktinai – važiuodamas automobiliu pastebėjo tupint ant tvoros. Paukštelis tarsi laukė, kol jį nufotografuos, nors užpernai jo tykojo visą vasarą. Ir tesulaukė vos porą kartų nutupiant. Pavyko nufotografuoti ir bitininką – labai spalvingą, retai sutinkamą, vos prieš kelerius metus mūsų šalyje pradėjusį perėti paukštuką. Apsidžiaugė pamatęs Jurbarke, netoli tilto per Nemuną, dažniausiai tik praskrendančią jūršarkę.

Žiemą – paprasčiau Negražių paukščių R. Patronaičiui nėra. Net paprasčiausias žvirblis, jei jį gražiai nufotografuoji, nuotraukoje raibuliuoja pilkais atspalviais. Menininkas tvirtina, kad žiemą paukščius prisivilioti lengviau. Vasarą jie užsiėmę: suka lizdus, maitina ir saugo vaikus, o žiemą net ir paprasčiausiame parke galima pamatyti daugybę nuostabių paukščių. Labai gražios zylės, sniegenos, iš šiaurės atskrenda svirbeliai, straksi švilpikai, žaliukės. Žiemą paukščiai stengiasi būti arčiau žmonių, nes jiems reikia lesalo. Robertas dar rudenį įsigyja keliolika kilogramų saulėgrąžų, kaskart važiuodamas „medžioti“ nusiperka mėsos atraižų vanagams ir suopiams. Fotografas juokiasi, kad jo pamėgtose vietose sekmadieniais renkasi zylių pulkeliai. Kad artėja pavasaris, Robertas pastebėjo dar vasario pradžioje. Ne atodrėkis, o natūralus gamtos virsmas zyles privertė garsiau čiauškėti. Pasak fotografo, gamtoje visada pulsuoja gyvybė. Kryžiasnapiai suka lizdus ir per pačius šalčius peri vaikus – kol dar kankorėžiai nuo eglių nenukritę, nes maitina paukštelius jų sėklomis. R. Patronaitis tikina, kad šį paukštį labai sunku nufotografuoti, nes jie gyvena medžių viršūnėse, ant žemės retai tenusileidžia ir žmogaus nė iš tolo neprisileidžia.

Jokios naudos, bet siela dainuoja Robertas nesitiki nufotografuoti visų paukščių. Net paprasčiausią kranklį sunku „pagauti“. Nors šių paukščių galima pamatyti visur, jie labai protingi ir fotografo neprisileidžia. Varnos irgi labai atsargios – vos tik aparatą kilst, jos ir nuskrenda. Sako, šie paukščiai net skaičiuoti moka, todėl žmogui sunkiai pavyksta juos apgauti. Nors R. Patronaičiui labiausiai patinka fotografuoti paukščius, gamtoje jam viskas gražu – ir išverstakė varlytė, ir smilga ropojanti boružė, ir sunkią naštą nešantis vabalas. Menininkas juos pamato kitaip nei matome mes visi, todėl jo nuotraukose galima įskaityti užkoduotas gamtos paslaptis. Draugai dažnai jo klausia, kokią naudą duoda fotografavimas. „Jokios. Važinėji, dienų dienas lauki, bet kai atskrenda ir nutupia – širdį užlieja palaima, bijai kvėptelėti, kad nenubaidytum. Dar kartą džiaugsmą patiri, kai kompiuteryje peržiūrėjęs kelis tūkstančius nuotraukų randi keletą gražių. Tuomet dainuoja siela“, – tikina fotomenininkas, kurio nuotraukas internete peržiūri šimtai paukščiais ir fotografija besidominčių žmonių.

Priklausomybė

Robertas neslepia – pomėgis jam jau tapo priklausomybe. Jei savaitgalio negali praleisti gamtoje su fotoaparatu, jaudinasi, kad prarado daugybę laiko ir nieko gero nenuveikė. Gamtos vaiku jis tapo labai seniai, vasaras leisdamas Voniškiuose, laukų ir miškų apsuptame močiutės vienkiemyje Šakių rajone, kur atklysdavo briedžiai ir stirnos, pašalėm slankiodavo šernai ir lapės. Net žaidimai čia buvo ypatingi: vaikai varžydavosi, kas suskaičiuos daugiau lizdų, pamatys daugiau paukščių. Kadangi netoliese gyvenęs šiek tiek vyresnis draugas turėjo fotoaparatą, tokio pat užsigeidė ir Robertas. Būdamas dešimties jis jau laikė rankose „Smeną“ ir su draugu „šaudė“ žvirblius. 

„Gal ta vieta, kur augau, stebuklinga, kad daugelis, gyvenę Voniškiuose, tapo gamtininkai, biologai? Net paprasčiausi kolūkiečiai ten stebėjo parskrendančius paukščius ir teikė duomenis ornitologams – ne tik žemę arė, bet ir į dangų akis pakeldavo“, – svarsto Robertas.

R. Patronaitis jaunystėje fotografuodavo beveik viską ir nuotraukų padarydavo daug, tačiau iš jų išliko vos viena kita. Neatrodė, kad tai, kas užfiksuojama, tampa istorija, nes istoriją kuria kiti žmonės. Tik dabar kompiuteryje peržiūrėdamas nuotraukas Robertas pastebi, kaip greitai keičiasi visų mūsų gyvenimas. Todėl fotoaparato jis nepaleidžia iš rankų – brangų krepšį nešasi net į darbą: maža kas gali pakeliui nutikti, ne laikas bėgti jo atsinešti, kai reikia fotografuoti. O fotografo dėmesį gali patraukti ir neįprastai krintanti šviesa, ir danguje keistai sugulę debesys, ir koks nors ypatingas gamtos reiškinys. 

Nemėgsta Robertas fotografuoti tik žmonių, nes norint padaryti gerą portretą reikia žmogų pažinti. O Robertas save vadina vienišiumi, tikina, kad ne kiekvienam gali atverti širdį. Pilstyti iš tuščio į kiaurą jam tereiškia tuščiai gaišti laiką. 

Laisvalaikis – gamtai ir paukščiams

Savaitgaliais Robertas atsikelia anksčiau ir, jei tik dangus neverkia, skuba į gamtą. Miškuose ir pievose jis praleidžia visas atostogas. Net nuvažiavęs pas gimines prie stalo ilgai nesėdi – pavalgęs kyla ir skuba į mišką ar pievas. „Visi žino mano pomėgį ir niekas tuo nesistebi“, – tikina fotografas, net Londone, kur lankė seserį, vieną dieną paskyręs vandens paukščiams parke fotografuoti. 

Žiūrėdamas į vis aukščiau kylančią pavasario saulę, fotografas laukia atostogų ir kovą rengiasi vienai kitai dienai išvykti į Ventės ragą. Per pačią pavasarinę paukščių migraciją jis tikisi padaryti įspūdingų nuotraukų. Tik nežinia, ar kada nors jos džiugins kokios nors fotografijų parodos lankytojus. Pats menininkas jau seniai neberengia, kiti jam nesiūlo. 

Vis dėlto Robertas turi planų ir svajoja rasti rėmėjų retų paukščių fotografijų parodai surengti. Jo archyve galėtume rasti dešimtis į Raudonąją knygą įrašytų sparnuočių, o tokia paroda kiekvienos mokyklos vaikams taptų gera gamtos pažinimo pamoka – juk to, ko nepažįsti, negali ir mylėti.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Laisvės akibrokštai 8 
• Nemirtingo žingsnio taktu
  Just. Marcinkevičius. Žodžio sonetas 10
• Ta akimirka žavinga
  Masyviausias Lietuvos medis 11
• Miškas ir mes
  A. Kvedarienė. Urėdiją pakėlė nauja technika 12
  ...O lapai seni 17
  Kas naujo pasaulyje 19
• Pokyčių verpetuose
  S. Kuzma: “Mes labai supaprastiname meną” (III) 20
  L. Rumbutytė. Žvėries tako neužtversi 22
• Savas miškas
  L. Rumbutytė. Kai turimas turtas tampa darbu 26
  D. Srėbaliūtė. Devynių auklių sindromas 28 
• Pažintis
  A. Dačkevičius. Prie aštuonratės ir draugijos vairo 32
  D. Bartkienė. Pakerėtas sparnuočių gyvenimo 35 
• Verslas
  P. Šaltupytė. Lietuvių medžio verslininkų mokymai Bavarijoje 38
  J. Janulaitis. Naujasis ES importo reglamentas 40
  A.Morkevičius. 2012 m. apvalios medienos rinka 42
  D. Srėbaliūtė. “Ligna”:”Iš medžio – dar daugiau” 44
  Medienos rinkos apžvalga 47
• Technika
  D. Pociuvienė. Be baimės nusipirkti katę maiše 52 
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Krykštės ir gaigalai 54
• Knygų lentyna
  Lietuvos paukščių pažinimo vadovas 56
• Mūsų žosmė
  A. Pletkuvienė. Netinkamai pavartoti žodžiai (III) 56 
• Mano medis
  H. A. Čigriejus: “Medis – tai visas gyvenimas” 57 
• Pirma buvo žodis
  N. Rasimas. Ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratiška 58 
• Būkime sveiki
  A. Malovičko. Dar šis tas apie daktarą iš daržovių lysvės 60 
• Darbų medis
  K. Bendžiūtė. Miškuose atbunda ir paukščiai, ir kenkėjai 62
  L. Rumbutytė. Ne už kalnų miškasodis 64
• Kelionės
  N. Petrošiūtė. Siamo karalystė – Tailandas (II) 70 
• Raudonoji knyga
  Uldukas 73
• Jaunuolynas
  V. Kasperavičienė. Girionių kolegija eina teisinga keliu 74
• Laisvalaikis
  N. Petrošiūtė. Žemaičių šviesuolio patarimas – “Nesinervoti” 76
• Juokai
  Už gudriausius yra gudresnių 79