Optinė iliuzija 10 metų „klastojo“ duomenis apie Amazonės miškus

Geriausiai infraraudonuosius spindulius atspindi ką tik išdygę lapai, kurie pasižymi ryškesniu žalumu. 2003 metais nuotolinio valdymo jutiklių surinkta informacija atskleidė, kad miškai infraraudonąją šviesą daugiausia atspindėjo sausuoju periodu. Remiantis šiais duomenimis, analitikai padarė išvadą, jog atogrąžų miškai geriau augo sausuoju metų laiku.

Vis dėl to naujausi tyrimai rodo ką kita. NASA Goddard kosminių skrydžių centro mokslininkas Douglas Morton ir jo kolegos, panaudojo alternatyvius stebėjimo metodus. Vienas iš jų – LiDAR, kuris atskleidė, jog žalesnių medžių vainikų sausros metu NASA jutikliai iš tiesų nefiksavo. Tai buvo tik optinė iliuzija.

Šviežiai išdygę lapeliai (kurie iš tikrųjų yra linkęs vešėti drėgnomis sąlygomis) visame miško masyve meta didesnį šešėlį, kas nulemia aukštą infraraudonųjų spindulių sugėrimo lygį. Tai reiškia, kad miškas gali atspindėti daugiau infraraudonųjų spindulių sausros metu, kai būna mažiau naujai išdygusių žalumynų, galinčių mesti didesnį šešėlį.

Kaip teigia Douglas Morton, sezoninė Amazonės miškų drėgmė subalansuoja fotosintezės ir garavimo procesus, todėl miškai suklesti.

Gaisrų grįžtamasis ryšys

Šios išvados sutampa su kito tyrimo rezultatais, publikuotais taip pat praeitą savaitę. Tačiau pastarasis analizuoja ryšį tarp kritulių kiekio bei anglies dioksido atsargų, kurias Amazonės miškai yra pajėgūs sukaupti. Taigi tyrimu bandyta išsiaiškinti, kaip jie prisideda prie klimato pokyčių.

San Paulas miesto universiteto profesorius Luciana Gatti su kolegomis išmatavo CO₂ lygio kaitą atmosferoje virš miško 2010 metais, kurie pasižymėjo mažu kritulių kiekiu ir 2011 metais, kuomet orai buvo kur kas drėgnesni. Buvo nustatyta, kad anglies dioksido skirtumas atogrąžų miškuose drėgnaisiais metais buvo neutralus (CO₂ buvo išskirta panašiai tiek, kiek ir sugerta). Tačiau 2010 metais, vyraujant sausesniems orams, visas baseinas išskyrė apie pusę milijardo tonų anglies dioksido, daugiausia dėl padažnėjusių gaisrų.

Šios dvi studijos reiškia, kad ir ekologai, ir nuotoliniai jutikliai dabar sutaria dėl reiškinių, vykstančių didžiausiuose pasaulyje drėgnuosiuose miškuose. Deja, rezultatai siunčia blogą žinią pasaulio klimatui. Amazonės platybės, kaip ir kitos pasaulio vietovės, vis dažniau kenčia nuo klimato ekstremumų. Gatt teigimu, jeigu šiame regione pasitaikys daugiau sausesnių orų, dažnėjantys gaisrai pavers miškus į nevaldomai didėjantį CO₂ šaltinį. Tai prisidės prie grįžtamojo ryšio – sausringų metų skaičius dar labiau išaugs ir pasaulio visuomenės nuogąstavimai dėl pražūtingos klimato kaitos priartės prie išsipildymo.