Didysis permo-triaso išnykimas truko daug trumpiau nei manyta

Permo-triaso masinis rūšių išnykimas įvyko paleozojaus ir mezozojaus riboje, tarp permo ir triaso. Tai buvo viena didžiausių biosferos katastrofų Žemės istorijoje. Išmirė apie 96 procentus jūrinių rūšių ir apie 70 procentų stuburinių. Kadangi tik apie 25 procentų gyvybės liko, jos atkūrimas užtruko ilgiau nei kiti, mažesni išnykimai, skiriantys periodus.

Manoma, kad šis masinis rūšių išnykimas galėjo atsitikti dėl kažkokios globalinės katastrofos. Tai galėjo būti meteorito kritimas, ypatingai suaktyvėjusi ugnikalnių veikla, metanhidratų staigus išsiskyrimas jūrų dugne, pakilęs jūrų lygis, staigus deguonies kiekio sumažėjimas okeanuose, rūgštūs lietūs, Pangėjos skilimas ar šių įvykių kombinacijos. Tikslesni skaičiavimai kiek iš viso truko šis išnykimas galėtų padėti surasti priežastį, kas iš tikrųjų tuomet vyko.

2011-ųjų tyrimų rezultatai rodė, jog šis masinis išnykimas greičiausiai truko apie 200 tūkstančių metų. Tačiau šis įvertis dar nebuvo pakankamai tikslus, kad būtų galima daryti išvadas apie katastrofos priežastis.

Pagal naujus tyrimus, paleontologai, vadovaujami Masačiusetso technologijos instituto mokslininko prof. Seth'o Burgess'o, patikslino ankstesnius skaičiavimus, naudodami tikslesnius datavimo metodus ir nustatė, jog Permo-Triaso masinis išnykimas įvyko vos per 60 tūkstančių metų.

„Dabar mes turime maždaug tikslią išnykimo trukmę bei laiką. Kaip buvo įmanoma išžudyti 96 procentus visos Žemėje esančios gyvybės per dešimtis tūkstančių metų ? Gali būti, kad išskirtinis išnykimas reikalauja išskritinių paaiškinimų“, – sakė prof. Sam'as Bowring'as, taip pat iš Masačiustetso technologijų instituto, tyrimo bendraautorius.

Profesorius Bowring'as su kolegomis nustatė, jog 10 tūkstančių metų iki prasidedant išnykimui, vandenynai gavo neįprastai didelį kiekį anglies, kuris greičiausiai atspindi didžiulį anglies dioksido kiekį, buvusį atmosferoje.

Šis dramatiškas atmosferos pokytis galėjo sukelti staigų vandenynų rūgštėjimą ir pakelti vandens temperatūrą 10 laipsnių ar net daugiau, kas galėjo ir sunaikinti gyvybę.

Tačiau kas sukėlė tokį staigų anglies dioksido pokytį ? Lyderiaujanti teorija sako, jog tai buvo padarinys ilgalaikių masinių ugnikalnių išsiveržimo iš Sibiro trapų Rusijos regione. Tai milžiniškas magminių efuzinių, daugiausia bazaltinių, uolienų masyvas, esantis Sibire. Manoma, jog trapai susiformavo permo pabaigoje, triaso pradžioje, prieš maždaug 250-251 mln. metų. Sibiro trapų susiformavimas yra vienas iš didžiausių vulkaninių įvykių Žemės istorijoje per paskutinius 500 mln. metų. Sibiro trapai susiformavo per milijoną ar daugiau metų, išsiveržus lavai iš daugybės angų. Tufo ir kitų piroklastinių uolienų buvimas rodo, kad būta sprogiminių išsiveržimų per arba prieš bazaltinės lavos ištekėjimą. Riolito uolienos buvimas taip pat patvirtina sprogstamuosius išsiveržimus.

„Akivaizdu, jog viskas, kas galėjo sukelti išnykimą, turėjo veikti itin greitai, pakankamai greitai, kad destabilizuotų biosferą, kad augalai bei gyvūnai nespėtų prisitaikyti“, – sakė prof. Burgess'as.

Išnykimo trukmės laiko žinojimas paskatino mokslininkus vis labiau remtis Sibiro trapų išsiveržimo teorija. „Dėl tokio trumpo išnykimo laiko, yra visai įmanoma, kad tai galėjo sukelti vos vienas katastrofiškas impulsas magminės veiklos, kuris sukėlė momentinį viso pasaulio ekosistemų žlugimą“, – sakė prof. Bowring'as.

Norėdami patikrinti ar Sibiro trapai iš tiesų yra išnykimo kaltininkai, tyrėjų komanda planuoja vienodai tiksliai nustatyti Sibiro trapų išsiveržimų chronologiją ir palyginti ją su dabar nustatytu išnykimo trukmės laiku – jei priežastis ugnikalnių išsiveržimai, tai šie abu įvykiai pagal laiką turėtų sutapti.