Keisčiausi gyvūnijos pasaulio albinosai: nuo balto juodojo lokio iki žydraakės voverės

Šie gyvūnai gali būti tikri albinosai, kurie visiškai neturi spalvinių pigmentų, jų kailis, vidaus organai ir audiniai yra balti, o akys - raudonos, arba leukistai – balto kailio, bet turintys ir kitų pigmentų. Nors Lietuvoje gyvūnų albinosų pasitaiko retai, albinizmas gyvūnų karalystėje yra gana paplitęs. Žemiau pateikiamas penketukas garsesnių gyvūnijos pasaulio albinosų.

Paukštis albinosas – vienas iš šimto tūkstančių

Kaip sakė Ventės rago ornitologijos stoties direktorius Vytautas Jusys, jo praktikoje paukščių albinosų yra pasitaikę vienas kitas: „Esame aptikę šelmeninę ir urvinę kregždes, yra dar ir kitų buvę. Šiaip jau tokių pasitaiko maždaug vienas iš šimto tūkstančių paukščių. Kartais ir nevisai balti būna, tik iš dalies, pavyzdžiui, tik uodega“, - pasakojo ornitologas. Paklausus, ar tokia neįprasta spalva neatbaido kitų paukščių, V. Jusys sakė, jog nėra girdėjęs, jog giminaičiai šių albinosų kažkaip šalintųsi ar juos varytų. Išgyventi albinosams tikrai yra sunkiau, tačiau problemų lygiai taip pat kyla ir gyvūnams, kurių kailio ar plunksnų spalva įprastai yra balta. „Į Palangą atskrisdavo baltos antys, buvo vieną žiemą, grįžo ir kitą. Vadinasi išgyventi tokie paukščiai gali. Pasislėpti, žinoma, jiems yra sunkiau. Tai viena iš priežasčių, kaip manoma, kodėl baltasis tetervinas išnyko Lietuvoje. Jis ne albinosas, o natūraliai baltos spalvos plunksnomis žiemos metu, bet kai pas mus tokios žiemos dabar, beveik be sniego, tai juos vanagams ir kitiems plėšrūnams yra gerokai lengviau pagauti. Pas mus jie buvo dar gana dažnai sutinkami net iki XX a. vidurio, o dabar labiau paplitę tik šiaurinėse Europos šalyse“, - sakė ornitologas. Palangos antis albinosė laikosi kartu su gentainėmis, nes būryje tokiam itin lengvai pastebimam gyvūnui išgyventi yra lengviau. Žinduolių specialistų teigimu, įdomesnių albinizmo atvejų Lietuvoje nėra buvę. Lengviausia tai pastebėti tarp gyvūnų, gyvenančių arti žmonių, pavyzdžiui, neseniai buvo užfiksuoti keli kurmiai albinosai, deja, jie rasti jau negyvi.

Kermodo lokius draudžiama medžioti nuo senų laikų

O štai kitose pasaulio šalyse, kuriose pasitaiko didelių žinduolių albinosų, jie yra ypač gerbiami ir saugomi. Kermodo lokiai (lot. Ursus americanus kermodei) yra Šiaurės Amerikos juodojo lokio porūšis. Jie gyvena centrinėje ir šiaurinėje Britų Kolumbijos valstijos Kanadoje dalyje, Didžiojo lokio šlapiuosiuose miškuose (angl. Great Bear Rainforest). Paprastai šie lokiai būna juodi, bet retkarčiais pasitaiko ir baltų individų. Pasak „National Geographic“ žurnalo, jeigu du juodi lokiai, turintys recesyvinį geną susiporuoja, yra tikimybė, jog jų palikuonis bus baltas. Pirmieji šių vietovių gyventojai (Kanados vietiniai gyventojai, gyvenę toje teritorijoje iki atvykstant europiečiams, ir jų palikuonys), gyvenantys kartu su lokiais, nuo seno griežtai draudžia medžioti baltuosius lokius. Britų Kolumbijos vyriausybė už tokio lokio sumedžiojimą dabar skiria 100 tūkst. Kanados dolerių (apie 227 tūkst. litų) baudą. Britų Kolumbijos žemyninėje dalyje baltą kailį turi maždaug vienas iš 70 Kermodo juodųjų lokių, gretimose salose šis fenotipas pasireiškia kiek dažniau. Tačiau mokslininkai skaičiuoja, jog pasaulyje iš viso yra vos keletas šimtų Kermodo lokių, tiek normalių juodų, tiek retųjų baltų.

Baltųjų liūtų veisimas išlieka kontraversiškas

Pasak afrikiečių tautosakos, balti liūtai Timbavačio regione Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvena jau šimtus metų. Šie gyvūnai yra leukistai, jų balta kailio spalva atsiranda dėl pasireiškusio recesyvinio geno. Baltasis liūtas pirmą kartą pastebėtas ir aprašytas 1938 m. 1975 m. du baltojo liūto jaunikliai sugauti ir nugabenti į Nacionalinį zoologijos sodą Pretorijoje, PAR. Šiuo metu nelaisvėje gyvena apie 300 baltųjų liūtų, kurie yra selektyviai veisiami balti ir yra minėtų dviejų liūtukų tiesioginiai palikuonys. Prieš dešimtmetį aplinkosaugos organizacija „Pasaulinis baltojo liūto apsaugos fondas“ pradėjo vežti baltuosius liūtus atgal į Timbavatį. Šiandien čia gyvena kelios baltųjų liūtų šeimos. Kita vertus, baltųjų liūtų laikymas nelaisvėje yra laikomas kontraversišku ir ne tik dėl to, jog siekiant išsaugoti retą fenotipą yra poruojami artimi giminaičiai. Kai kurios aplinkosaugos grupės piktinasi, jog tokie neįprasti gyvūnai yra laikomi zoologijos soduose dėl vienintelės priežasties – pramogos. „Jie gal ir yra mieli, bet baltieji liūtai niekaip neprisideda prie jų rusvos spalvos nykstančių giminaičių išsaugojimo laisvėje“, - sakė liūtų apsaugos grupės „LionAid“ atstovas Pieteris Katas.

Baltųjų bizonų daugėja

Baltieji bizonai yra ne tik reti (vos vienas iš 10 mln. bizonų gimsta baltas), jie taip pat Šiaurės Amerikos indėnų yra laikomi šventais. Bizonai gali būti arba albinosai arba leukistai. Pasak legendos, kai viena indėnų genčių, Lakotos sijai, badavo pritrūkę žvėrienos, jie išvydo labai gražią baltai apsirengusią moterį. Ji genties žmonėms davė šventą pypkę ir išmokė melstis, bei teisingai Žemėje gyventi. Pasakojama jog, prieš išvykdama ji apsivertė ant žemės keturis kartus kaskart keisdama savo spalvą, kol galiausiai pavirto į baltojo bizono jauniklį. Jai pranykus, didelės bizonų kaimenės nusileido į lygumas. Portale „The Native American Times“ rašoma, jog pastebėtas baltasis bizonas pirmąsyk aprašytas 1833-aisiais metais. Per pastaruosius dešimtmečius baltieji bizonai pastebimi dažniau – nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio jau užfiksuota apie 20 baltų bizonų jauniklių. Daugeliui Šiaurės Amerikos indėnų švento balto bizono gimimas yra vilties bei turtingų ir gerų ateinančių metų ženklas.

Baltas dramblys nuvarydavo į bankrotą

Drambliai Tailande yra laikomi ypatingais gyvūnais. Baltieji drambliai yra ypač vertinami: jie laikomi šventais ir nešančiais sėkmę, nes siejami su Budos gimimu. Pagal Tailando įstatymus, visi baltieji drambliai priklauso karaliui. Anot legendų, kuo daugiau baltų dramblių gimsta karaliaus valdymo metais, tuo didingesnis ir turtingesnis jo valdymas bus. Šiandien tikima, jog balti drambliai neša sėkmę. Kita vertus, pasakymas „baltas dramblys“ reiškia vertingą, bet pragaištingą turtą, tokį, kurio savininkas nenori, bet atsikratyti irgi negali. Manoma, jog toks pasakymas kilo nuo senųjų Tailando monarchų papročio dovanoti dramblius. Jeigu karalius buvo patenkintas savo pavaldiniu, pastarasis gaudavo dramblį ir šiek tiek žemės. Jeigu ne, karalius įteikdavo pavaldiniui baltą dramblį. Kadangi buvo nelegalu karališką dramblį versti dirbti ar jį parduoti, tokia dovana galiausiai gavėją nuvarydavo į bankrotą. Dauguma baltų dramblių iš tikrųjų nėra balti ar albinosai, jie yra tiesiog blyškesnės spalvos nei kiti drambliai.

Už voverės suvažinėjimą – tūkstantinė bauda

Mažas Olnio miestelis Ilinojaus valstijoje, JAV garsėja savo voverėmis albinosėmis. Niekas tiksliai nežino, iš kur jos atsirado, bet jau 1943 m. jų populiacija pasiekė didžiausią individų skaičių – apie 1000 baltų voverių. Šiandien populiacija yra stabili, ją sudaro maždaug 200 gyvūnų.

Voverės miestelyje skaičiuojamos kiekvieną rudenį, taip siekiama užtikrinti, jog populiacija yra sveika ir stabili. Voverės albinosės turi pirmumo teisę Olnio viešosiose erdvėse, ant šaligatvių ir net pagrindinėse gatvėse. Už voverės suvažinėjimą gresia 750 dolerių (apie 1900 litų) bauda. Nuo 1997 m. saugant voveres miestelyje laisvai bėgioti gatvėmis nebegali ne tik šunys, bet ir katės. Voverė albinosė šiandien yra tapusi Olnio miestelio simboliu. Net policininkų ženkliukai yra papuošti baltosiomis voverėmis.