Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Tado Ivanausko raštuose randame pasakojant, kad Rūdninkų ir Gudų giriose buvo labai paplitusi drevinė bitininkystė. Ji ten išsilaikė ilgiau, negu kitur, nes šis kraštas ilgiau išlaikė ir patriarchalinį gyvenimo būdą. Dar XX šimtmečio pirmajame dešimtmetyje T. Ivanauskas užtikdavęs dreves nuo Eišiškių, Načios, Dubičių, Rudnios, per Marcinkonis, Berstus ir Ratnyčią iki Druskininkų. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Drevė — tai medis, kuriame gyvena bitės žmogaus padarytoje ertmėje. Drevei būdavo parenkama sena stora pušis. Bitėms skiriama ertmė daroma dažniausiai per pušies vidurį: apie 10 metrų ir aukščiau. Kartais pasitaikydavo vienoje drevėje dvi bičių apgyventos ertmės. Jos būdavo gražiai išskaptuotos, susisiekdavo su išore didele anga — beveik metro ilgio ir apie 15 centimetrų pločio, ji būdavo uždaroma tokio pat ilgio keturkampiu medžio gabalu, vadinamu plautu, paliekant tik nedidelį plyšelį bitėms įlįsti. Reikalui esant, plautas išimamas. Drevės viršūnė būdavo nupjaunama, kad medis storėtų, o nupjautoji vieta uždengiama mediniu dangteliu, kad nepūtų. Žiemai plautas, o kartu ir plyšelis bitėms įlįsti būdavo užtaisomas storu laibų šakelių ryšuliu. Tokia drevė dabar stovi prie kelio Rudnioje. Bitininkavimui drevėse reikėjo specialių įrankių, pirmiausia, geinio. Tai storoka virvė, bet ne sukta, o pinta, kad nesisuktų. Vienas geinys yra poeto Anzelmo Matučio etnografiniame rinkinyje. Tai vienintelis taip gerai išsilaikęs geinys. Vilniaus etnografiniame istoriniame muziejuje esantis geinys pagamintas ne taip rūpestingai. Bitininkas, kopdamas drevėn, apjuosia geiniu medį, padaro tam tikrą mazgą su kilpa, į kurią įstato koją. Po to aukščiau sumezga kitą tokį pat mazgą su kilpa, į kurią įkiša antrą koją. Tuomet apatinė kilpa pasidaro nebereikalinga ir ji atleidžiama, patraukus laisvąjį geinio galą. Tokiu būdu aukščiau padaroma trečia kilpa, atleidžiama antra ir taip toliau, kol bitininkas atsiduria prie pat bičių. Čia jis ant pirmos storos šakos pakabina stiprų kadaginį kablį, prie kurio pritvirtintas medinis blokas. Per šitą bloką jis permeta laisvąjį geinio galą ir pakelia aukštyn nedidelį suoliuką. Atsisėdęs ant suoliuko, bitininkas, laikydamas rankose per bioką permestą kitą geinio galą, važinėja aukštyn ir žemyn ar, pritvirtinęs šį galą, gali sustoti tam tikrame aukštyje, kad būtų patogiau kopinėti bites. Baigęs kopinėti ir nulipęs nuo drevės, bitininkas, patraukęs prie bloko kablio pritvirtintą virvutę, atkabina nuo šakos visą savo įtaisą. Kaniavos girininkijos 1764 metų inventoriuje duotos žinios apie bitininkystę girininkijai priklausančiuose kaimuose. Bitės čia skirstomos į namines ir drevines, arba miškines. Iš viso girininkijai priklausančių kaimų gyventojai turėjo 316 naminių ir 76 miškinių bičių šeimas. Šie duomenys rodo, kad XVIII amžiaus antroje pusėje vis daugiau bičių buvo laikoma prie namų kaladėse, o miškinė bitininkystė (drevėse) nyko. Miškinė bitininkystė girininkijos plotuose, kur tai buvo patogu, tesudarė 19,4 procento visų čia turimų bičių šeimų. Rudnios kaimas turėjęs 23 avilius — kalades, o drevių — tik vieną. Noškūnų kaimas atitinkamai 40 ir 5, Miežonių — 42 ir nė vienos drevės, Lynežerio — 17 kaladžių ir 3 dreves ir t. t. Daugiausia drevių tuo metu dar turėję Zervynų (11), Daržininkų (10), Drucminų (21) ir Krakelių (11) bitininkai. Valstybinių turtų žinyboms XIX amžiuje perėmus Kaniavos girininkiją, buvo nustatyta, jog drevė priklauso miško savininkui, o bičių šeima — bitininkui, todėl už drevę girioje buvo nustatytas metinis nuomos mokestis, iš pradžių jis buvo nedidelis, tačiau XIX amžiaus pabaigoje pakilo iki pusrublio už drevę. Drevininkai vengė mokėti šį mokestį, todėl miškų administracija pavesdavo eiguliams iškopinėti nesumokėjusių nuomos mokesčių bites. Naudodamiesi tokiu pavedimu, eiguliai savavališkai imdavo šeimininkauti šiuose bitynuose. Bet nepaisant mokesčio ir represijų, kaip pasakoja seni Rudnios gyventojai, miškine bitininkyste būdavo domimasi, ir daugelis turėjo reikiamų tokiam bitininkavimui priemonių. Miškų administracija nebeleisdavo rengti naujų drevių, tačiau senos drevės liko ir toliau naudojamos dešimtis metų. Šiandien Gudų girioje ir šiaip Pietinėje Dzūkijoje, ypač Marcinkonių apylinkėje, dar galima užtikti senų drevių, jos stovi apleistos, be žievės, baltos juoduojančia anga, iš kurios iškritęs plautas. Kai kuriose dar gyvena bitės, kitose įsikūrę paukščiai. Šiuose miškuose saugoma daugiau kaip keturiasdešimt drevių. |