Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Didžiausio planetoje vykusio rūšių išnykimo priežastis buvo spartus vandenynų rūgštėjimas, skelbia naujo tyrimo autoriai. Į atmosferą buvo išmesta tiek daug anglies dvideginio ir jį taip sparčiai įsisavino vandenynai, kad vandens gyviai tiesiog išgaišo – nuo mitybos grandinės pirmos iki paskutinės grandies. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Ir, jeigu palygintume tą padėtį su šiais laikais, turėtų kilti bent šioks toks nerimas – mūsų jūros dabar rūgštėja panašiu greičiu. Pavyzdžiui, kai kuriose Ramiojo vandenyno vietose rūgštingumas jau dabar yra toks didelis, kad jūrų sraigių kiautai pradeda tirpti sraigėms vos gimus. Didžiausias planetos istorijoje Permo išnykimas, dar vadinamas Didžiuoju išnykimu, išnaikino daugiau nei 90 proc. visoje planetoje egzistavusių gyvių. Vandenyje neliko net 96 proc. rūšių. Apie išnykimo priežastis iškelta daug skirtingų hipotezių, bandančių paaiškinti, kaip ir dėl ko didžioji dalis Žemės gyvių prieš 252 mln. metų staiga ėmė ir išgaišo. Naujas žurnale „Science“ publikuotas tyrimas pateikia gana tvirtų įrodymų, kad pagrindinė šio įvykio priežastis buvo vandens telkinių rūgštėjimas. Mokslininkų grupė, vadovaujama Edinburgo universiteto (JK) tyrėjų, Jungtiniuose Arabų Emyratuose rinko uolienų pavyzdžius, kurie prieš šimtus milijonų metų gulėjo vandenyno dugne. Pagal pavyzdžiuose esančius boro izotopus jie lygino vandens rūgštingumo lygius priešistorinėse jūrose. Taikydami tokį „kombinuotą geocheminį, geologinį ir modeliavimo“ metodų rinkinį mokslininkai teigia sugebėję tiksliai sumodeliuoti permainų grandinę sudrebinusią pasaulį. Dabar specialistai mano, kad per kelias dešimtis tūkstančių metų Sibire įvyko nemažai galingų ugnikalnių išsiveržimų, kurie į atmosferą išmetė milžinišką anglies kiekį. Tai buvo pirmoji išnykimo fazė. Antroji fazė buvo kur kas greitesnė. „Antrosios išnykimo fazės metu dėl greitos ir stiprios anglies injekcijos staigiai parūgštėjo vandenys, dėl ko išnyko stipriai kalcifikuoti jūrų sutvėrimai“, – rašo tyrimo autoriai. O ar tai reiškia, kad ir šiandien mums vertėtų susirūpinti dėl galimo panašaus įvykių scenarijaus? „Taip“, – sakė viena iš tyrimo autorių, karbonatų geologijos specialistė dr. Rachel Wood iš Edinburgo universiteto. „Šiuolaikinių vandenynų rūgštėjimas mums kelia susirūpinimą. Nors masinį išnykimą sukėlęs į atmosferą išmestas anglies kiekis tikriausiai buvo didesnis nei išmetama dėl dabar vykstančio iškastinio kuro deginimo, sparta, kuria išmetama anglis, anuomet tikriausiai buvo panaši į dabartinę“, – aiškino mokslininkė. Kitaip tariant, Sibiro ugnikalniai tikriausiai išmetė didesnį bendrą anglies kiekį, bet mes anglį į atmosferą išmetinėjame taip pat greitai. Ir mūsų veikla gali viršyti mūsų planetos gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą. „Toks anglies išmetimo greitis buvo esminis veiksnys, lėmęs vandenynų rūgštėjimą“, – sakė dr. R. Wood. Kodėl? „Anglies dvideginio išmetimo greitis yra esminis rodiklis, nes vandenynai iš atmosferos absorbuoja milžiniškus šių dujų kiekius. Apie 30 proc. anglies dvideginio, išmetamo žmonių. Norint pasiekti cheminę pusiausvyrą, dalis šio anglies dvideginio reaguoja su vandeniu ir susidaro angliarūgštė. Kai kurios molekulės reaguoja su vandeniu taip, kad susidaro bikarbonato jonas ir hidronio jonas, o dėl to didėja vandenynų rūgštingumas (H+ jonų koncentracija)“, – sakė mokslininkė. Jūrų gyvūnai, kurių skeletuose esama kalcio karbonato (o tokių yra labai didelė dalis – sraigės, koralai ir panašiai), yra itin svarbi dalis mitybinėje grandinėje. Jie kadaise sutirpo arba tiesiog negalėjo išgyventi, nes skeletas tiesiog nesusidarė. Kažkas panašaus vyksta ir dabar. „Skaičiavimai rodo, kad nuo 1751 iki 1994 metų vandenyno pH rodiklis sumažėjo nuo maždaug 8,25 iki 8,14. Tai reiškia, kad H+ jonų koncentracija vandenynuose išaugo beveik 30 procentų“, – aiškina R. Wood. Tai – milžiniškas rūgštingumo padidėjimas, įvykęs per santykinai labai trumpą laiką. Jis vyksta dėl to, kad žmonės nuo pat pramoninės revoliucijos pradžios be saiko degina iškastinį kurą – anglis, naftą ir dujas. O tai savo ruožtu skatina klimato kaitą, dėl kurio pasaulio klimatologai jau gana ilgą laiką skambina pavojaus varpais. Vandenynų rūgštėjimas – iškastinio kuro deginimo pasekmė, kuri iki šiol susilaukdavo gerokai mažiau dėmesio – mūsų planetai gali būti ne mažiau pražūtingas. „Mokslininkai jau senokai įtaria, kad didžiausias istorijoje rūšių išnykimas įvyko vandenynų rūgštėjimo metu. Bet iki šiol neturėjome šios koreliacijos tiesioginių įrodymų. O įvertinus tai, kad dabar taip pat stebime vandenynų rūgštėjimą dėl žmonių išmetamo anglies dvideginio, tai yra nerimą keliantis atradimas“, – sakė tyrimo koordinatorius dr. Matthew Clarksonas. Vandens rūgštėjimas jau dabar kelia grėsmę didelės dalies jūros gyvių išlikimui. Rūgštėjantis vanduo jau dabar prisideda prie koralinių rifų nykimo visame pasaulyje ir, kaip jau minėta, žudo Ramiojo vandenyno sraiges. Jeigu padėtis blogės, vandens rūgštėjimas gali kelti grėsmę visai jūrinei biosferai ir, savaime suprantama, nuo jos priklausomiems sausumos sutvėrimams. 2013 metais okeanologai publikavo ataskaitą „State of the Oceans“ (Vandenynų būklė). Joje nurodoma, kad dabartinė vandens rūgštėjimo sparta yra „beprecedentė“. Jie pabrėžė, kad jūros rūgštėja greičiau nei bet kada per pastaruosius 300 milijonų metų. Savaime suprantama, 2013 m. ataskaitoje nebuvo įtraukti pastarojo tyrimo duomenys. O dabar sužinojome, kad paskutinį kartą, kai vanduo taip greitai rūgštėjo, įvyko didžiausias planetos istorijoje rūšių išnykimas. |