Asteroidai „pasiglemžė“ 100 metrų sluoksnį nuo Žemės vandenynų

Bet po intensyvios kosminio bombardavimo fazės, asteroidų smūgiai maždaug prieš 4,1-3,8 mlrd. metų praretėjo. Bet tik santykinai, rašo arstechnica.com.

Tiksliai negalime pasakyti, kada Žemėje atsirado pirmosios gyvybės užuomazgos, bet galime pasakyti, kad prieš 3,4 mlrd. metų ji jau egzistavo. Nežinome, ar gyvybė išgyveno pradinį intensyvųjį bombardavimą asteroidais, bet žinome, kad vėlesnius smūgius ji tikrai ištvėrė. Tai kokios gi nežemiškos jėgos bandė gyvybės tvirtumą prieš 3,4 mlrd. metų?

Stenfordo universiteto mokslininkas Donaldas Lowe kartu su kolega Gary Byerly iš Luizianos valstijos universiteto (abu JAV) Pietų Afrikos uolienose analizavo pėdsakus, kuriuos paliko prieš 3,3 mlrd. metų įvykę asteroidų smūgiai. Šiose uolienose nustatyti aštuoni su asteroidų smūgiais siejami sluoksniai, kiekviename jų buvo smilčių dydžio kristalo gabaliukai, kurie susikondensavo smūgio sukeltai kaitrai išgarinus uolienas. Tuose pačiuose sluoksniuose esama ir ženklų, kad netrukus po asteroidų smūgių jiems teko išgyventi ir cunamius.

Pagal mokslininkų turimus duomenis sunku vertinti, kokio dydžio galėjo būti ant mūsų planetos paviršiaus kritę asteroidai, tačiau svarstoma, kad jų skersmuo turėjo būti nuo ne mažesnio nei 20 km iki didesnio nei 100 km. Palyginimui, asteroidas, dėl kurio smūgio, manoma, išnyko dinozaurai, buvo 5-10 km skersmens. Ir net nepaisant santykinės ramybės, ganėtinai ilgo laiko, praėjusio nuo planetos susiformavimo, visi aštuoni Žemę supurtę smūgiai įvyko per 250 mln. metų laikotarpį.

Tokio dydžio asteroidų smūgiai yra tokie galingi, kad dėl jų per visą atmosferą pasklinda kaitros banga, nugarinanti dalį Žemės vandenynų turinio. Iš uolienų, rastų netoli Balbertono (Pietų Afrika) mokslininkai sprendžia, kad buvo bent du atvejai, kai asteroidų smūgiai Žemės vandenynų dalį pavertė garais.

Vienas iš išsilydžiusios uolienos sluoksnių nusėdo ant jūros dugno, tolokai nuo kranto, kur vandens gylis turėjo būti matuojamas dešimtimis metrų. Bet susidaro įspūdis, kad nuosėdos bent kurį laiką buvo veikiamos oro, erodavo. Vėliau ant šuo sluoksnio nusėdo švelnus silicio sluoksnelis, suneštas bangų.

Kitas sluoksnis susidarė arčiau kranto, ant vulkaninių nuosėdų. Mokslininkai mano, kad nuosėdinėms uolienoms kaistant jose buvęs vanduo pradėjo virti ir suskaidė uolienas iš vidaus. Viskas buvo padengta tokiu pačiu silicio sluoksniu, o vėliau tęsėsi jūros dugno nuosėdų susidarymo procesas.

Mokslininkai, pripažindami, kad jų pasvarstymai yra „spekuliatyvinis scenarijus“, savo radinius interpretuoja taip: po asteroido smūgio iš vandenynų išgaravo 100 metrų vandens sluoksnis, atsidengė seklumose buvusios uolienos. Daliai vandens nugaravus, likusioje dalyje susidarė kur kas didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija ir ant uolienų, tarsi ant vonios kraštų, susidarė nuosėdų žiedai. O vandeniui sugrįžus ta vieta vėl paniro po gilesniu vandeniu.

Toks vandenyno nugaravimas reiškia, kad kelias savaites atmosferos temperatūra turėjo būti pakilusi iki daugiau nei 500 ºC, o vėliau daugiau nei metus laikytis aukštesniame nei 100 ºC lygyje. Atlikus kompiuterinį modeliavimą būtent tokia įvykių eiga prognozuojama dėl susidūrimo su 50-100 km skersmens asteroidu.

Silicio sluoksnelis yra panašus į tokį, koks susidaro apie itin karštas versmes. Dėl to mokslininkai anuometinio vandenyno dugną nusakė „iš esmės kaip globalinę karštą versmę“. Be to, esama ženklų, kad ir prieš milijardus metų susidariusiuose sluoksniuose, kaip ir šiandieninėse karštose versmėse, gyvavo mikrobai. Taigi, nors tokių asteroidų smūgius į Žemę galima neperlenkiant lazdos vadinti katastrofomis, mokslinis tyrimas parodė, kad uolienose tūnanti gyvybė buvo neįtikėtinai atspari nepalankioms sąlygoms.