Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Džordžas Monbiotas – britų rašytojas, tačiau savo šalyje jis labiau garsėja ne knygomis, o politiniu ir aplinkosauginiu aktyvizmu. „Aš myliu banginių išmatas“, – kartą parašė jis ir susilaukė milžiniško dėmesio. Šiuo metu autorius pagrindžia faktą, kad dramblių, raganosių ar kitos megafaunos naikinimas yra tolygus naftos tanklaivių katastrofoms ir milžiniškai atmosferos taršai, galinčiai mus pražudyti. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jau girdžiu jus burbant, bet neskubėkite teisti. Suprantu, kad iš pradžių gali būti sunku suprasti, kodėl jums turėtų rūpėti banginių išmatos ir kaip banginiai, drambliai ir raganosiai gali veikti jūsų gyvenimą, bet, patikėkite, jie išties veikia. Užbėgant už akių, svarbu pasakyti, kad svarbios mums turi būti ne tik banginių išmatos, dramblių ar raganosių gerovė. Tai tik keli didžiulės, nuostabiai ir nepakartojamai sustyguotos sistemos komponentai. Ta sistema – visa planeta ir viskas, kas čia nutinka, nevyksta izoliuotai ir nuo nieko nepriklausant. Prieš penkis dešimtmečius iškelta idėja, kad Žemė, kaip planeta, yra vienas didelis gyvas organizmas. Savotiškas superorganizmas, kurio tikslas yra išgyventi, prisitaikyti ir netgi tam tikra prasme daugintis. Planeta (arba Gamta) neva turi savotišką „protą“, kuris per daug metų visus Žemės procesus sustygavo taip, kad būtų kuo didesnė biologinė įvairovė. Šią tvarką gerokai sugriovė žmogus – sąlyginai jaunas planetos gyventojas, kuris greit užkariavo pasaulį, o gamtą išmoko naudoti į nieką neatsižvelgdamas. Žmogus dar neišmoko, kaip kiti planetos organizmai, sugyventi su aplinka darniai. Galbūt dar išmoks? Jeigu tikėtume Gajos teorija, žmogų gamta turėjo sukurti ne šiaip sau (arba esame visiškas atsitiktinumas – yra ir tokių teorijų). Kokį tikslą galėjo turėti Žemė, leisdama įsigalėti žmogui? Gajos teorijos šalininkai sako, kad žmogaus tikslas – dauginti gyvybę už Žemės ribų. Natūralu, kad planeta negali pasidauginti, bet ji gali sukurti protingą būtybę, kuri toliau plės gyvybę kosmose, perneš į kitas planetas ir t.t. Žmogus veržiasi į kosmosą ir galvoja, kad į priekį jį stumia jis pats, smalsumas ir t.t., o iš tikro jis tedirba superorganizmo jam pavestą darbą. Kaip ir besituštinantis banginis ir žolę rupšnojantis raganosis. Didelė dalis mokslininkų jos nelaiko pernelyg rimta, nelaikykime ir mes, bet teorijos kūrėjų idėjos, kad viskas pasaulyje smarkiai susiję ir niekas nevyksta be reikalo, panašu, kad yra visiška teisybė. Šiandien jau kiekvienam biologijos mokiniui žinoma, kad tie gamtiniai ryšiai yra simbiotiniai, t. y. vienas su kitu labai smarkiai susiję. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad viskas iš tiesų taip smarkiai susiję, kad net banginių išmatos ir dramblių populiacija gali lemti arba viso pasaulio arba didelės dalies ekosistemų būklę. Megafaunos nauda Ekosistemos, kurios išsaugojo stambius grobuonis ir žolėdžius, elgiasi visiškai kitaip nei tos, kurios jų neteko. Stambūs grobuonys gali labai smarkiai paveikti stambių žolėdžių populiaciją ir elgesį. Nuo to priklauso, kaip gyvuos juos supantys augalai, o šie savo ruožtu veikia įvairius procesus: dirvos eroziją, vandens apytakos rato judėjimą, upių ir ežerų būklę. Dar toliau tai lemia maistinių medžiagų kiekį ekosistemoje, nuo kurios priklauso smulkių gyvūnų, vabzdžių, paukščių būklė ir t.t. Šie ryšiai tokie aktyvūs ir veikia šimtais nematomų būdų, kad tai keičia netgi žemės išvaizdą, reljefą, atmosferos sudėtį ir t. t. Ir viskas dėl gyvūnų. Jų santykių vienų su kitais. Šiandien pripažįstama, kad gyvosios gamtos saitai, ekosistemos yra tūkstančius kartų įtakingesnės visai planetai nei buvo manoma prieš gerą pusšimtį metų. Šioje vietoje dar galima pridurti, kad vilkai, lokiai, lūšys ir pan. prieš žmogaus įsigalėjimo erą nebuvo mitybos grandinės viršuje. Buvo ir stambesnių: kardadančiai tigrai, milžiniški liūtai, plėšrios didžiulės kengūros, plokščiasnukiai lokiai (iki 5 m aukščio stovintys ant galinių kojų) ir t. t. Daugelis jų išnyko po ledynmečio. Manoma, kad prie jų išnykimo smarkiai prisidėjo žmonės. Šiandieninės megafaunos atstovai drambliai ir raganosiai perėmė ekologinių inžinierių vaidmenį ir sukūrė sąlygas gyvuoti šimtams kitų organizmų. Lietuvoje tokių pavyzdžių nedaug, stambios faunos pas mus praktiškai nelikę: kelis kartus iš kaimyninių šalių užsukantys lokiai įtakos nedaro, stumbrai tik aptvaruose, vilkai ir lūšys, nors ir nepriklauso megafaunai, bet yra mitybos grandinės viršuje – jų populiacijos mažos (bet lėtai atsigaunančios), nors ir šiuos medžiotojai ir ūkininkai mieliau matytų ne gamtoje, o ant sienos. Kuo gali baigtis jų išnaikinimas geriau nesužinoti, bet galima teoriškai apsvarstyti. Brakonieriavimo mastai O juk kadaise viskas buvo kitaip: drambliai gyveno praktiškai visoje Žemėje. Jų kaulų randama ne tik Afrikoje ir Azijoje, bet ir abiejose Amerikose, Europoje. Liūtai ir tigrai klaidžioję ne vien Juodojo žemyno savanose, bet visuose žemynuose, išskyrus Australiją, tigrų nebuvo tik Europoje, o Britanijos upėse tarpledynmečiu pliuškenosi hipopotamai. Gal ir sunku šiandien tai įsivaizduoti, bet tokia buvo santykinai netolima praeitis. Manoma, kad prie šių gyvūnų išnykimo ar itin greito paplitimo arealo susitraukimo smarkiai prisidėjo ne vien ledynmetis, bet ir žmonija. Prie kintančio klimato stambūs gyvūnai taikėsi sunkiai, tad buvo greitai išmedžioti. Ar būtų prisitaikę jei ne žmonės? Niekas dabar nebe pasakys, bet šanso mes jiems nepalikome. Šiandien stambieji gyvūnai gyvena tik labai mažose teritorijose, o tokių, į kurias nesikėsintų žmogaus ranka, iš esmės jau nebeliko nei pėdos. Iš 42 stambiųjų žinduolių, kurie gyveno Žemėje tuo metu, kai žmogus paliko Afriką, šiandien išlikę tik 7: Azijos ir Afrikos drambliai, dvi hipopotamų ir 4 raganosių rūšys. Septynios iš šių rūšių šiandien įvardijamos kaip pažeidžiamos, keturų iš jų – populiacijos yra kritinės būklės, praktiškai ant išnykimo ribos. Ši situacija susiklostė ne per tūkstantmečius, tai nutiko per pastaruosius kelis šimtus metų, tačiau į kritinį būklę šie gyvūnai pateko per paskutinį dešimtmetį, kuomet legalios ir nelegalios medžioklės mastai pasiekė tokią ribą, kurią jau sunku suvokti. Pavyzdžiui 2007 m. Pietų Afrikos Respublikoje brakonieriai nušovė „vos“ 13, 2014 m. – 1215. Kodėl taip nutiko? Manoma, kad tai susiję su augančiu gyvenimo lygiu Vietname, kur vietiniai iki kaulų smegenų įsitikinę, kad raganosio ragas ir kiti organai išgydo šimtus ligų, kelia potenciją, atneša sėkmę ir turtus. Jau nebekalbant apie Kinijos alkį dramblio kaului (taip pat ir raganosiams). Dar pridėkime niekur neišnykusį legalių medžiotojų siekį savo kolekcijose turėti egzotinių gyvūnų iškamšas, kitų turtingųjų užgaidą naudoti dramblio kaulo įrankius ar svetainę papuošti tigro kailiu. Turime tokių verslininkų ir Lietuvoje, kartas nuo karto žiniasklaidoje galime pamatyti jų gyvūnų ir kailių kolekcijų nuotraukas. Apie tai, kodėl žmogui vis dar rūpi naikinti stambius gyvūnus, galima kalbėti labai daug: pirmiausia tai pinigai, antra – tai dideli pinigai, trečia – nužudyti stambų gyvūną, nugalėti gamtą užprogramuota mūsų kolektyvinėje atmintyje nuo seniausių laikų. Visi senovės epai viena ar kita forma kalba apie žmogaus kovą su mistiniais, milžiniškais, dideliais gyvūnais, kuriuos vienaip ar kitaip žmogus nugali. Galbūt tie pasakojimai atklydę tikrai iš tų laikų, kai žmonėms teko su jais grumtis žūtbūtinėje kovoje. Tą kovą mes tikrai laimėjom, bet negali gi būti ramus, kol „priešas“ dar kažkur ten, savanoje? Stambieji gyvūnai toliau sėkmingai naikinami. 2011 m. paskelbta, kad nuo Žemės paviršiaus išnyko juodieji raganosiai. Ne patys išnyko, žmogus nušovė paskutinį. Baltųjų raganosių šiandien yra likę vos penki pasaulyje: vienas senyvas patinas ir keturios patelės. Visi gyvūnai gyvena Kenijos, JAV ir Čekijos zoologijos soduose. Panaši situacija su miškų drambliais, visai neseniai gausiai gyvenusiais vakarų ir centrinėje Afrikoje. Megafaunos nauda Kaip skelbia naujas autorių kolektyvo „Science Advances“ žurnale publikuotas tyrimas, stambūs gyvūnai sukuria ir išlaiko nuolat kintančią buveinių mozaiką tūkstančiams kitų gyvūnų ir augalų rūšių. Migruodami, trypdami, maitindamiesi ir besituštindami jie sukuria sąlygas gyvuoti tūkstančiams kitų organizmų ir mikroorganizmų. Jie atveria miškuose proskynas, kuriose gali maitintis kiti žolėdžiai, kurių čia pat tyko ir plėšrūnai. Jie vieninteliai gali pernešti kai kurių augalų sėklas (visi kiti gyvūnai per smulkūs, kad suvalgytų jų sėklas ir perneštų su išmatomis). Išnykus drambliams ir raganosiams, daug Afrikos ir Azijos medžių rūšių išnyktų, nes niekas nebe sugebėtų išnešioti jų sėklų. Kaip manote, kaip nuo to nukentėtų šimtai endeminių rūšių, kurios gali gyventi tik šių medžių kaimynystėje? Drambliai ir raganosiai sumažina gaisrų pavojų gamtoje: nugraužia smulkias šakeles ir sausą žolę, ištrypia laukus, per kuriuos priešingu atveju ugnis plistų vėjo greičiu. Jau šiandien dėl dramblių sumažėjimo daug Afrikos vietų kenčia dėl didelių gaisrų. Jų pagausėjimas siejamas tik su dramblių sumažėjimu – kitų priežasčių nerandama. Stambūs gyvūnai perneša maistingąsias medžiagas iš vešių vietų į skurdžias. Savo gausiais ekskrementų kiekiais jie tręšia dirvą. Daug gyvūnų prisitaikė gyventi tik stambiųjų gyvūnų pašonėje: paukščiai maitinasi parazitais ant dramblių odos, žuvys – nuo begemotų odos. Šimtai smulkesnių gyvūnų susiranda prieglobstį ištryptuose laukuose, šimtai paukščių rūšių kitaip neturėtų kur sukti lizdų, šimtai vabzdžių maitinasi jų mėšlu. Čia tik dalelė to, ką sukuria stambūs gyvūnai. Mokslas dar nežino tūkstančių saitų, kurie nuvilnija per šią ekosistemą, kuri susijusi su kitomis ekosistemomis, kurios sudaro visos planetos ekosistemą. Vienas įvykis turi pasekmes visai grandinei, kurią mes dar tik pradedame suprasti, bet panašu, kad galime ir nespėti to padaryti. Žmonijos kūne, pasak G. Monbiot, atsivėrė milžiniška žaizda, kuri skauda kol kas tik nedaugeliui, bet greitai pajus visi: „Man labai skauda, kad naikiname gyvūnus, kurie mums sukūrė šį pasaulį. Mes jiems turėtume būti dėkingi, bet vietoj to naikinam, tuo pačiu naikindami savo vaizduotę ir gniuždydami patirtį. Greitai vaikams rodysime tik dramblių, raganosių ar banginių nuotraukas – pamatyti jų niekur nebebus galimybės. Man labai skauda, kad viskas taip vyksta. Ateis laikas, kai visi supras tai ir visiems skaudės, bet paprasčiausiai bus per vėlu“. Kodėl mums čia, Lietuvoje, turėtų tai rūpėti? Pamenate, kad viskas pasaulyje yra susiję? Vienaip ar kitaip tai paveiks ir Lietuvą: mūsų išskrendantys paukščiai neturės ten kuo maitintis, kur saugiai pasislėpti, skurstanti gamta atneš dideles augalų ligas Afrikai, Azijai, maisto produkcijos gamybos tempai be genetinio mokslo įsikišimo kris, gyventojai plūs į Šiaurę, į Vakarus, į ES ir JAV (jau šiandien tai vyksta – žmones veja ne karas, o skurdas), 700 pabėgėlių klausimas Lietuvai virs 70 tūkst., o gal ir 700 tūkst. pabėgėlių klausimu. Tai tik pasvarstymai – ne faktai. Ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų? Pirmiausia turime būti nepakantūs brakonieriams ir besaikei medžioklei, negirti ir nesižavėti egzotine gyvūnų medžiokle, sukurti tokią atmosferą, kad būtų gėda kažkam didžiuotis, kad parsivežė nušautą tigrą ar įsigijo kailį ar ką nors iš dramblio kaulo. Suprasti ir remti geras iniciatyvas svetur, o dar labiau čia, vietoje: vilkai, lūšys, stumbrai gali ir privalo vėl atrasti vietą šalia mūsų ir nebūti persekiojami už apleistinai, be jokios apsaugos pievose, paliktas avis ar neaptvertus pasėlius. Tekainuoja tai pinigus, nes šiuos dar galime uždirbti, o kaip prikelti iš mirusių juoduosius ar kaip nepravirkdyti širdies žiūrint į paskutinius 5 baltuosius raganosius? Tai klausimai ne ateities kartoms – tai iššūkiai mūsų kartai, gyvenantiems čia ir dabar. |