Tikrieji terminatoriai gamtoje: kuo skiriasi invazinės rūšys nuo svetimžemių rūšių

„Invazinės rūšies gausos reguliavimas (vadinkime tai naikinimu) yra lyg istorinės teisybės atstatymas.[...] Šiandien daug kas mano, kad gamtininkams ir aplinkosaugininkams derėtų daugiau rūpintis invaziniais augalais, kurie jau bado akis. Prikišamas Sosnovskio barštis. Gamtininkai ir gamtosaugininkai nevežė jo į Lietuvą. Tai – ūkiniais tikslais, kaip medingasis augalas, įvežta rūšis“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ sako S. Paltanavičius.

Anot jo, Lietuvoje gausu augalų ir gyvūnų, kurie laikomi tradicine kraštovaizdžio dalimi, nors iš tiesų yra atvežti iš kitų kraštų ir kenkia vietinėms rūšims. Tarp invazinių augalų gamtininkas nurodo ir daugeliui įprastą gausialapį lubiną ir raukšlėtalapį erškėtį.

– Kaip vertinti žodį „invazinis“? Juk ir bulvės, galima sakyti, yra ne mūsų augalas.

– Reikėtų nesileisti į tokius kraštutinumus ir savęs negąsdinti. Vis dėlto svetimžemė rūšis nebūtinai yra invazinė. Svetimžemių rūšių yra daug. Ta, kuri gali ekologiškai būti agresyvi ir konkuruoti su vietinėmis, jas išstumti, yra invazinė rūšis. Invazinės rūšys gali būti pavojingos ir žmogui, bet dažniausiai jos sukelia tik nepatogumus.

Invazinės rūšys tampa lemiamomis konkurentėmis vietinėms rūšims. Pavyzdžiui, ispaninis smalžys – didelis, sprindžio ilgio, šliužas. Tai – pilvakojis moliuskas. Jis atrodo kaip sraigė be kiauto. Kas nėra su jais susidūręs, nieko blogo nemato, tačiau pajūrio regione, taip pat – Vilkijoje, Raseinių rajone kvadratiniame metre gyvena 60 tokių sprindžio dydžio ir nykščio storio šliužų. Jie ten graužia augalus. Žmogus iš Vilkijos sako, kad kas rytą nuo takelio sodyboje surenka po tūkstantį tokių šliužų.

– Kaip toks šliužas pateko į Lietuvą? Ar tai – klimato kaita?

– Ne, nekaltinkime klimato kaitos. Mes patys, žmonės, atsivežėme juos su augalais, substratais. Dažniausiai suaugę ir ypač – kiaušinėliai įvežami su augalais. Kiaušinėliai būna sudėti į gruntą. Tai – gyvūnai, kurie puikiai dauginasi, suradę tinkamas sąlygas. Ne visada galima prognozuoti ir sakyti, kad atvežta rūšis bus labai agresyvi, bet, kaip sakoma, reikia visada būti pastačius ausis.

– Gal galite paminėti gyvūnų ar augalų, kurie mums labai įprasti, bet net neįsivaizduojame, kad jie yra invaziniai?

– Visiems labai patinka, kai vasaros pradžioje mėlynuoja lubinai. Dainose dainuojama, kad tai – gražus, lietuviškas kraštovaizdis. Iš tikro gausialapis lubinas – labai agresyvus invazinis augalas, išstumiantis vietinius augalus. Tankūs sąžalynai tampa tik jo vieno.

Baltažiedė robinija, kurią dažniausiai vadiname baltąja akacija, yra augalas, kuris kažkada buvo pasodintas Kuršių nerijoje. Matyt, kažkas manė, kad jis gražiai atrodys pakelėse, bet dabar, ypač gaisravietėse, šis medis sėjasi visur – atžalomis keliauja po žemę.

Raukšlėtalapis erškėtis atrodo gražus ir įprastas, nors tai – visai ne mūsų augalas. Kuršių nerijoje, pajūrio ir pamario palvėse, pievose auga 50–80 m besitęsiantys jų sąžalynai. Daugiau ten niekas neauga. Tai yra didelė problema.

Kuršių nerijoje išplitusi ir muilinė guboja. Tai – smulkiais baltais žiedeliais žydintis kupstas. Guboja – invazinis augalas. Ji įvežta visai neseniai, siekiant saugoti byrantį smėlį, keliaujančias kopas. Panašiu tikslu įvežta ir pajūrinė zunda.

– Vadinasi, guboja yra invazinis augalas, kuris vertinamas teigiamai?

– Taip, guboja yra plintantis invazinis augalas. Oficialiame Aplinkos ministerijos patvirtintame sąraše nurodyta, kad šis augalas urbanizuotų teritorijų želdynuose gali būti nenaikinamas. Jeigu ji auginama darželyje, kaip ir robinija, tai yra šeimininko reikalas.

– Neseniai iškilo nutrijų problema. Augintojai mano, kad jų naikinimas tėra užgaida. Ar nutrija yra invazinė rūšis ir ar ji turi būti naikinama?

– Tokiose diskusijose negalime sau leisti reaguoti emocingai, neįvertinę faktų, mokslinių tyrimų. Kai kuriose Europos valstybėse [...], pavyzdžiui, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ji gyvena laisvėje. Nutrija puikiai veisiasi ir kelia problemų.

Jeigu pasižiūrėtume į Europos medžiojamųjų gyvūnų sąrašus, pamatytume – nutrija naikinama, medžiojama visus metus. Europoje tai yra invazinė rūšis. Tai – Pietų Amerikos gyvūnas, kuris buvo įvežtas dėl kailio.

Panašiai įvyko su kanadine audine, kurią ir šiandien žvėrininkystės ūkiuose augina kailiams, bet, ištrūkusi į gamtą, ji tapo terminatoriumi, naikintoju, kuris visiškai sunaikino vietinę europinę audinę. Jos gamtoje beveik nebėra.

– Ar sunaikinę invazinę rūšį nepadarysime daugiau žalos? Gal tuomet vietoje vienos išplis kita?

– Invazinės rūšies gausos reguliavimas (vadinkime tai naikinimu) yra lyg istorinės teisybės atstatymas.[...] Šiandien daug kas mano, kad gamtininkams ir aplinkosaugininkams derėtų daugiau rūpintis invaziniais augalais, kurie jau bado akis. Prikišamas Sosnovskio barštis. Gamtininkai ir gamtosaugininkai nevežė jo į Lietuvą. Tai – ūkiniais tikslais, kaip medingasis augalas, įvežta rūšis.

Grįžtant prie nutrijų, profesorius Tadas Ivanauskas dar prieš karą bandė jas laikyti gamtoje – jos ten puikiai gyvena. Petras Dabrišius Telšių rajone lauke nutrijas laiko visus metus. Jos puikiai išgyvena mūsų žiemas. Jau buvo pirmųjų pranešimų, kad Lietuvoje jos gyvena ir išgyvena. Dar neturime patikrinimų, bet ūkininkams, kurie nutrijas augina, reikėtų nusiraminti – niekas nesikėsina į fermose, ūkiuose laikomus gyvūnus. Kalbame apie tuos, kurie gali patekti į gamtą. Ką darysime su tais, kurie ten pateko?

– LRT RADIJO klausytojas pastebėjo, kad ūkininkų prižiūrimuose plotuose vis daugėja smulkių aguonų. Jis domisi, ar tai yra invazinė rūšis, ar tokį plitimą reikėtų vertinti kaip ūkininkų apsileidimą?

– Būkite ramūs. Tai – mūsų smiltyninė aguona. Ji – paprastas, įprastas mūsų augalas. Šios aguonos – labai gražios. Tegul sau raudonuoja.

– Lietuva, kaip ir kitos šalys, turi patvirtinti invazinių rūšių sąrašą. Ar tokio iki šiol nebuvo? Ir kam jis reikalingas?

– Toks sąrašas yra labai seniai – 15 metų. Jame dabar yra 39 rūšys. Šiuo metu rengiamas visos Europos Sąjungos (ES) sąrašas. Prisiminkime paprastą tiesą – gamtoje valstybių sienų nėra. Jeigu esame ES sudėtyje, tai ir politika, kaip reguliuoti, prižiūrėti šias rūšis, turi būti bendra. Jeigu ES sąraše bus tokia invazinė rūšis (o ji tikriausiai bus, minėjau, kad ta problema Europoje yra) – nutrija, ir mes tai priimsime. Tai bus įvykdyta, kad ateityje nebūtų padarytos tokios pačios klaidos.

– Ar yra paskaičiuota, kokią žalą padarė invazinės rūšys?

– Labai sunku įvertinti. Kasmet 100–200 žmonių nukenčia vien nuo Sosnovskio barščio. Kaip suskaičiuoti, kiek buvo išleista gydymui, kiek sukelta nepatogumų? Yra šimtai, o gal ir tūkstančiai hektarų, kurie atiteko tik Sosnovskio barščiams. Jeigu tai skaičiuosime kaip nepanaudotą plotą ir kiek mums reikia pinigų, norint pabaigti kovą su Sosnovskio barščiais (nors taip nevadinu, bet kai kas nori, kad tai būtų kova), būtų suskaičiuotos didžiulės sumos. Kiekvienas turi šias problemas spręsti savo žemėje. Niekas neatvažiuos, nėra tokių jėgų, kurios atvažiuotų ir privačiame darže kažką darytų.

Alvyda Bajarūnaitė, Saulius Liauksminas, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“