Kontinentų dreifas: nuo globalaus pseudomokslo iki globalios teorijos

Dabartinio mokslo apie Žemę pagrindas yra supratimas apie tektoninių plokščių judėjimą – „plokščių“ (litosferos fragmentų) judėjimą sutartiniu Žemės „paviršiumi“, tiksliau, jos astenosferos – viršutinio mantijos sluoksnio – paviršiumi. Šis procesas dažnai vadinamas „kontinentų dreifu“. Per gan trumpą laiką (nuo 1912 m. iki maždaug 1967 m.) „kontinentų dreifo“ teorija buvo suformuluota, pagrįsta, atmesta, naujais duomenimis vėl atkurta, jau kaip šiuolaikinės planetologijos pagrindas (Detaliau apie tektonikos teoriją žr.м.: Yount, Lisa. Alfred Wegener: Creator of the Continental drift theory. Chelsea House, 2009 (bendra apžvalga); Frankel, Henry R. The continental drift controversy. Vol.I–IV. Cambridge University Press, 2012 (detalus tyrimas).

„Žemynai“ ir „kontinentai“ geografine prasme nėra tas pats, kas „plokštės“. Pavyzdžiui, Australijos kontinentas daug mažesnis už Australijos plokštę. Eurazijos kontinentas apima kelias plokštes – Eurazijos, Indijos, Arabijos, Amūro, Ochotsko, Jangdzės, Sundo. O Afrikos kontinentas, esantis ant Afrikos plokštės, skyla į Nubijos ir Somalio plokštes, kurios, toldamos viena nuo kitos, sudaro tarpkontinentinį lūžį Somalio pusiasalyje. Todėl „kontinentinio dreifo“ arba „žemynų dreifo“ terminas nėra visai tikslus. Jis veikiausiai radosi 1924 metais, kai anglai vertėjai knygas „Die Entstehung der Kontinente und Ozeane“ (vok. „Kontinentų ir okeanų atsiradimas“) ne visai tiksliai išvertė terminą Verschiebung (vok. „poslinkis“) kaip continental drift (angl. „kontinentų dreifas“). Knygos autorius, vokiečių meteorologas Alfred Wegeneris (1880–1930), „poslinkiu“ vadino horizontalų kontinentų judėjimą. Wegeneris laikomas šiuolaikinės tektonikos pradininku.

Wegeneris toli gražu nebuvo pirmais mokslininkas, spėjęs, kad Žemės paviršius nėra nekintamas. Aplink viduržemio jūrą, aukštai kalnuose aptinkamos jūrinės fosilijos. Kriauklelės kalnų klintyse minimos dar Aristotelio veikaluose, o Naujųjų laikų mąstytojai XVI–XVII amžiuje spekuliavo teorijomis apie galimas šio reiškinio priežastis.

Afrikos ir Pietų Amerikos pakrantės linijų panašumas geografų dėmesį patraukė Didžiųjų geografinių atradimų epochoje, atsiradus Atlanto vandenyno žemėlapiams. Pirmasis nuomonę, kad Afrika ir Amerika kažkada buvo vienas darinys, 1596 metais išsakė flamandų geografas ir kartografas Abrahamas Ortelijus, labiau žinomas kaip „geografinio atlaso“ formato kūrėjas ir pirmojo pasaulyje atlaso sudarytojas. Ortelijus pastebėjo, kad Platono aprašytoji Atlantidos žūtis iš tiesų galėjo būti dviejų kontinentų atsiskyrimo aprašymas (Romm, James. A New Forerunner for Continental Drift. Nature 367, 1994 vasario 3 d.).

1620 metais Francis Baconas „Naujajame Organone“ nurodo Afrikos ir Amerikos kranto linijas kaip skaitytojams akivaizdų panašumą: „…pačioje pasaulio sandaroje –didelėse jo dalyse – nevalia numoti ranka į panašumo pavyzdžius. Tokie yra Afrika ir Peru sritis su kontinentu, besitęsiančiu iki Magelano sąsiaurio, nes gi ir toje ir kitoje srityje esama panašių sąsiaurių ir panašių iškyšulių, o tai ne atsitiktinumas“ (Francis Bacon. Didysis mokslų atkūrimas. XXVII. М., Соцэкгиз, 1935).

Įsivaizdavimas, kad Žemė nėra vienalytis akmeninis kamuolys, taip pat atsirado gan anksti, net jeigu neskaičiuosime Senovės graikų filosofų samprotavimų, koks pirminis elementas egzistuoja jos centre. Rene Dekartas XVII a. viduryje jau aprašė Žemę, susidedančią iš keturių sluoksnių, nors tada tai buvo grynai teorinis aprašymas, pagrįstas jo materijos, judėjimo ir Visatos teorijos išvadomis (Декарт, Рене. Первоначала философии. ч.4.).

XVII amžiaus antrojoje pusėje ir XIX a. pradžioje geologija ir artimi mokslai (mineralogija, paleontologija) pradėjo kaupti empirinius duomenis, kuriuos reikėjo apmąstyti. Principiniai klausimai, kuriuos bandė atsakyti tuo metu atsakyti besirandantis mokslas apie Žemę, buvo geologinių pokyčių sparta ir žemės prigimtis.

Pirmąją žemės plutos formavimosi teoriją XVIII amžiaus pabaigoje pasiūlė jau minėtas„neptūnizmo“ teorijos autorius Abrahamas Gotlobas Werneris. Bazaltą jis laikė stipriai mineralizuotu pirmykščio okeano, kadaise dengusio visą Žemę, purvu, o kitas uolienas bazalto kitimo produktais.

Vulkaninių reiškinių tyrimai, ypač – Wernerio mokinio Aleksandro Humbolto, leido suformuluoti alternatyvią, „plutonizmo“ teoriją apie vulkaninę uolienų prigimtį. Ją pirmą kartą iškėlė Jamesas Huttonas maždaug 1795 metais, tačiau savo išsivystymo viršūnę ji pasiekė trečiajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Neptūnistų ir plutonistų debatuose ėmė rastis supratimas apie nuosėdinių, vulkaninių ir metamorfinių uolienų skirtumus (šiuolaikinis mokslas šias uolienas nagrinėja kaip tris bendro tektoninio ciklo dalis).

Huttonas taip pat suformulavo aiškų mokslinės geologijos principą, kad žemę formuoja gamtos jėgos, būdingos pačiai Žemei, o formavimasis vyksta ir dabar. Huttonas manė, kad Žemė egzistavo amžinai ir nuolat atsinaujina.

Dėl to, kaip būtent šios gamtos jėgos veikia, irgi buvo diskutuojama. Georgesas Cuvier, vienas iš paleontologijos pradininkų, manė, kad suakmenėjusios fosilijos ir pasislinkusių uolienų reljefai rodo, kad būta ir ankstesnių, katastrofų sunaikintų epochų. Cuvier manė, kad būtent taip galima paaiškinti, pavyzdžiui, randamus suledėjusių mamutų lavonu Sibire: sušalęs gyvūnas pastipo ir jį padengė sušalęs gruntas dėl staigaus ir ilgo temperatūros pažemėjimo. Ši teorija pavadinta „katastrofizmu“. Cuvier suformulavo ją daugelyje darbų, publikuotų nuo 1796 m. iki 1826 m., paskui ją vystė Cuvier pasekėjai.

Alternatyvi teorija tvirtino, kad geologiniai procesai vyksta itin lėtai. Šią teoriją 1826 – 1850 m. nuodugniai suformulavo ir argumentavo Charlesas Lyellas, „Geologijos pagrindų“ autorius. Šiame veikale reziumuojamos ir nuodugniai suformuluotos tuo metu turėtos žinios apie stratigrafiją ir geologinius regionus. Taip Lyellas faktiškai sukūrė geologiją kaip savarankišką mokslą, turintį tyrimo objektą, metodą ir apjungiamą laipsniškų ir labai lėtų pokyčių teorijos. Lyello požiūrį suformavo ugnikalnių ir ledynų tyrinėjimai. Lyellas atkreipė dėmesį, kad ledynai juda pastebimai, tačiau itin lėtai, o vulkanai turi formavimosi keliomis stadijomis požymių. Konkrečiau, Lyellas aptiko, kad Vezuvijus buvo išsiveržęs ir iki antikos istorijoje žinomo išsiveržimo, sunaikinusio Pompėją. Lyellas įvedė ir „geologinio laiko“ sampratą.

Lyello koncepcija buvo pavadinta „aktualizmu“ (literatūroje anglų kalba labiau paplitęs „uniformizmo“ pavadinimas). Įdomu, kad Charlessas Darwinas buvo Lyello pasekėjas ir nagrinėjo savo evoliucijos teoriją kaip biologinį uniformizmo atitikmenį, o Lyellas ilgai ją kritikavo, manydamas, kad būtini pagal Darwiną pokyčiai negali vykti taip sparčiai, kaip rodo paleontologijos duomenys. XIX amžiuje egzistavo dvi aktualizmo mokyklos: progresizmas, spėjęs, kad Žemės istorijoje gali mainytis labiau ir mažiau intensyvios geologinės epochos, ir permanentizmas, pagal kurį okeanai ir kontinentai egzistavo visada ir nekito, išskyrus kranto linijas. Permanentizmo teoriją nuo 1848 m. vystė amerikiečių geologas Jamesas Danas iš Yale'o universiteto. Dauguma XIX amžiaus geologų manė, kad Žemė visą laiką buvo daugmaž tokia nekintanti, kito tik jūros lygis ir reljefas.

Žemės amžius iš pradžių buvo vertinamas daugiau ar mažiau teoriškai. M.V.Lomonosovas XVIII amžiaus viduryje manė, kad Žemės amžius yra keletas šimtų tūkstančių metų. Cuvier 75 tūkstančių metų amžių gavo eksperimentiškai, šaldydamas terelą – miniatiūrinį Žemės modelį. Charlesas Darwinas „Rūšių atsiradime“ (1859), nurodydamas Lyello duomenis apie Pietų Anglijos kreidos nuosėdas, kad dinozaurai išmirė prieš 300 milijonų metų. Dabar manoma, kad kreidos – triaso (K-T) išmirimas įvyko prieš 66 milijonus metų.

Johnas Thompsonas Kelvinas 1862 metais pabandė Žemės amžių nustatyti, tardamas, kad ji yra spinduliuojantis kūnas, vėstantis iš skystos būsenos, ir nustatęs Žemės šilumos laidumą, remdamasis šachtų temperatūrų diferencialu. Taip Kelvinas gavo labai nedidelę reikšmę – ne daugiau, nei 200 milijonų metų, o 1897 m. dar sutrumpino Žemės amžių iki 24 milijonų. Šio neatitikimo priežastis gan greitai paaiškėjo, kai buvo atrastas radioaktyvusis skilimas ir iškelta mantijos konvekcijos idėja – Kelvinas savo skaičiavimuose į šiuos reiškinius nebuvo atsižvelgęs.

Kai Ernstas Rezerfordas atrado pusinio skilimo periodą, buvo sukurtas izotopinio datavimo pagrindas, ir pirmąjį datavimą atliko pats Rezerfordas 1904 m. rudenį. Uolienos pavyzdys, datuotas pagal helį (radžio alfa skilimo rezultatas), parodė 40 milijonų metų amžių – beveik dvigubai daugiau už Kelvino skaičiavimus. Rezerfordo prisiminimuose pažymima, kad jo pranešimo klausėsi Kelvinas, ir jaunasis Nobelio premijos laureatas labai nerimavo, kaip fizikos patriarchas sureaguos į naujieną apie jo datavimo paneigimą:

Priartėjau prie svarbios vietos ir išvydau, kaip senasis erelis atgijo, atsimerkė ir įsmeigė į mane grėsmingą žvilgsnį! Čia mane pagavo įkvėpimas ir tariau:
– Lordas Kelvinas apribojo Žemės amžių, su ta sąlyga, jei nebus atrastas naujas duomenų šaltinis. Šis pranašiškas posakis susijęs su tuo, ką nagrinėjame šiandien, – su radžiu!“ Ir žiū, senukas man nusišypsojo.

Eve, Arthur Stewart. Rutherford: Being the Life and Letters of the Rt. Hon. Lord Rutherford, O. M. The University Press, 1939.

Per keletą metų buvo gauta pakankamai duomenų, kad Žemės amžių reikia skaičiuoti milijardais metų ir „geologinis laikas“ įgavo dabartinį vaizdą. Didžiausią indėlį į radiochronologijos sukūrimą įnešė geofizikas Arthuras Holmesas (apibendrinantis jo darbas „Žemės amžius“ buvo išleistas 1913 metais). Jis pirmasis iškėlė mintį, kad mantijoje gali vykti pernešantys šilumą ir judinantys kontinentus konvekciniai procesai.

XIX amžiaus gale susiformavo susiformavo Žemės sandaros supratimas.

Gravimetriniai matavimai, kuriuos 1854 metais Himalajuose atliko George'as Everestas, parodė, kad kalnų masė didesnė už apskaičiuotą. Kalkutos arkivyskupas Johnas Henry'is Prattas ir Grinvičo observatorijos vadovas George'as Biddellis Airy'is šio reiškinio paaiškinimui pasiūlė žemiau plutos einančių „kalnų šaknų“ koncepciją. Pratto ir Airy'io modeliai turėjo bendrą bruožą – prielaidą, kad žemės pluta dideliame gylyje nuo slėgio įdumba arba išlinksta (tirštos mantijos koncepcija susiklostė vėliau). Pratto manymu, visų kalnų „šaknys“ yra viename lygyje, tačiau aukštesnius kalnus sudaro lengvesnės uolienos; Airy'io nuomone, kalnų uolienos vienodo tankio, o masyvesni kalnai turi gilesnes šaknis. Pagal šiuolaikinį supratimą, tai ne vienas kitą neigiantys, o vienas kitą papildantys modeliai. 1889 metais amerikiečių geologas Clarence'as Duttonas šį reiškinį pavadino „izostaze“. Izostazė leido paaiškinti daug anksčiau nesuprastų reiškinių, tarp kurių ir Fenoskandijos (Norvegijos, Švedijos ir Suomijos), nuo ledynų išsilaisvinusios vos prieš keletą tūkstantmečių, pakrančių kilimą. XIX–XX amžių sandūroje izostazė buvo priimta kaip viena iš svarbiausių geologijos teorijų.

XIX–XX amžių sandaroje seismografų technologija pagerėjo pakankamai, kad būtų galima šiuos prietaisus naudoti sisteminiams globaliems stebėjimams. Pirmą švytuoklinio tipo seismografą 1844 metais Britanijoje sukūrė Jamesas Forbesas (Dewey, James; Byerly, Perry. The Early History of Seismometry (to 1900). Bulletin of the Seismological Society of America. Vol. 59, No. 1. February, 1969). Pagrindinį Žemės sandaros atradimą atliko seismologas Richardas Dixonas Oldhamas, XIX amžiaus pabaigoje atradęs trijų tipų seismines bangas (pirmines P-bangas, antrines S-bangas ir paviršines bangas). 1906 m. Oldhamas aprašė žiedinį šešėlį aplink žemės drebėjimo epicentrą, susijusį su pirminių bangų lūžimu ir antrinių bangų sugėrimu Žemės branduolyje (Oldham, R. D. The Constitution of the Interior of the Earth, as Revealed by Earthquakes. Quarterly Journal of theGeological Society 62 (1–4), 1906).

Pagal šio žiedo plotį nuo 11 570 km iki 15 570 km nuo epicentro, arba nuo 104° iki 140°, Oldhamas nustatė, kad Žemės branduolio skersmuo sudaro maždaug 40% Žemės branduolio diametro. Pusiau skystos mantijos egzistavimas po litosfera iš pradžių buvo priimtas kaip „pagrįsta prielaida“. 1909 m. spalio 8 dieną kroatų seismologas Andrijus Mochorovičius, analizuodamas žemės drebėjimą Pokupėje aptiko „Mochorovičiaus paviršių“ – zoną, kurioje išilginių seisminių P–bangų sklidimo greitis kito šuoliškai. Mochorovičiaus paviršius buvo nuo 5 iki 70 kilometrų gylyje ir veidrodiškai atkartojo virš jo esančios vietovės reljefą, kas patvirtino plastiškos mantijos ir įsiskverbusių į ją „kalnų šaknų“ hipotezę.

1909 metais Bernaras Brune Prancūzijoje pirmą kartą aptiko senovinės lavos pavyzdį, kurio paleomagnetinis laukas buvo nukreiptas priešinga kryptimi – šiaurinis į pietus, o pietinis į šiaurę. Paleomagnetizmas gali fiksuoti domenų (magnetinių dipolių) kryptį geležies turinčiose uolienose. Jeigu uoliena įkaista iki aukštesnės už Kiuri tašką temperatūros – pavyzdžiui, ugnikalnio išsiveržimo momentu, – ji praranda magnetines savybes, tačiau uolienai vėstant, Žemės magnetinis laukas vėl ją įmagnetina, orientuodamas domenus pagal to sustingimo momentu buvusias magnetinio lauko linijas. Šį reiškinį 1926 m. darsyk ištyrė pagal Mandžiūrijos bazaltą japonų mokslininkas geologas Motonori Matujama. Matujamos ir Brune tyrimai nustatė, kad Žemės magnetinis laukas, kuriamas geležies ir nikelio branduolio, anksčiau kelis kartus keitė poliariškumą iš pietų į šiaurės.

Taip atsirado šiuolaikinis Žemės sandaros supratimas – išskyrus supratimą apie santykinai „tirštą“ viršutinę mantijos dalį, astenosferą. Jos egzistavimo prielaidą 1914 metais iškėlė Yale'o geologijos profesorius Josephas Barrellas, tačiau eksperimentiškai astenosferą aptikti pavyko tik išanalizavus itin galingo 1960 m. Valdivia žemės drebėjimo Čilėje duomenis.

Kas būtent keičia reljefą, liko neaišku ir XIX–XX a. tai buvo aiškinama dviem teorijomis. Pagal vieną, Žemė plečiasi; pagal kitą – traukiasi. Plėtimosi šalininkai siūlė kelis plėtimosi mechanizmus (šiluminį, akrecinį ir t.t.), traukimosi šalininkai daugiausiai rėmėsi prielaida apie laipsnišką Žemės vėsimą. Abi hipotezės egzistavo lygiagrečiai, buvo kritiškai analizuojamos, ir nė viena iš daugybės jų versija nesuteikė patenkinamo stebimų faktų paaiškinimo.

Atsiradus plokščių tektonikai, spekuliacijos Žemės plėtimosi ar traukimosi tema tapo nebeaktualios ir buvo pamirštos: naujoji teorijas išsprendė visas problemas. Tačiau vos prieš keletą metų gauti duomenys parodė, kad Mėnulis ir Merkurijus traukiasi, o štai Žemės skersmuo praktiškai nekinta (NASA/Jet Propulsion Laboratory. It's a small world, after all: Earth is not expanding, NASA research confirms. ScienceDaily. ScienceDaily, 17 August 2011; Than, Ker. The Moon Has Shrunk, and May Still Be Contracting. Newfound features hint moon has gotten smaller in recent past. National Geographic News, 19.08.2010; Redd, Nola Taylor. Tiny Planet Mercury Is Shrinking Fast. Space.com). Gali būti, kad būtent dėl to, kad Žemėje vyksta aktyvi tektonika, kuri kituose Saulės sistemos kūnuose neužfiksuota, ir leidžia jai išsaugoti stabilius matmenis. Tačiau šioje apybraižoje svarbu pažymėti, kad abi teorijos taikytos reiškinių, kuriuos paskui apėmė Wegenerio teorija, paaiškinimui.

1858 metais Antonio Snider-Pellegrini aprašė hipotetinę katastrofą, per kurią anglies periode pasidalino Atlantidos kontinentas skilo, sudarydamas Atlanto vandenyną – jo nuomone, tai paaiškino bendras fosilijas visų kontinentų akmens anglyje. Šio skilimo mechanizmo jis neaprašė, bet veikiausiai laikėsi besiplečiančios Žemės prielaidos. Devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Snider-Pellegrini hipotezę apie vieną superkontinentą ir jo skilimą dėl Žemės plėtimosi pratęsė italų geologas Roberto Mantovani, kurio paskutinis šį klausimą nagrinėjęs darbas publikuotas 1909 metais.

Žymus austrų geologas, Vienos universiteto profesorius Eduard Suess devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje, vadovaudamasis įsivaizdavimu apie „besitraukiančią Žemę“, išvystė teoriją, pagal kurią geologinėje Žemės istorijoje okeanai ir kontinentai daug kartų mainėsi vietomis: vienos kontinentų dalys leidosi, tapdamos okeanais, kitos kilo, tapdamos kontinentais. Suessas pirmasis, nors ir dėl neteisingų priežasčių, iškėlė prielaidą, kad Viduržemio jūra – senovinio okeano, kurį jis pavadino Tetija, dalis.Šis vandenynas, manė Suessas, skyrė du senovinius supkontinentus, Atlantidą ir Gondvanalendą. Suessas manė, kad būtent hipotetinis Gondvanalendo egzistavimas paaiškina visų kontinentų suakmenėjusiose liekanose randamą glosopteriksą (šis medis anksčiau vadintas „medišku paparčiu“, dabar jis priskiriamas plikasėkliams, artimiausi jo giminaičiai – pušūnai, ginkgo ir sagos palmė ir tikrasis sagas) (Suess, Eduard. Das Antlitz der Erde. Vol.1–3, 1885–1909).

Galiausiai, 1908 metais amerikiečių glaciologas Frank Bursley Taylor išsakė hipotezę apie horizontalų kontinentų slinkimą. Tayloro nuomone, vien vertikalus plokščių judėjimas negali paaiškinti kalnodaros procesų ir jo tirtos kalnų grandinės galėjo rastis tik dėl kolosalaus šoninio spaudimo. Tayloras atsisakė Žemės plėtimosi ir traukimosi hipotezių ir spėjo, kad kontinentų slinkimo procesą sukelia gravitacinė Mėnulio įtaka. Pasak Tayloro, iš pradžių kontinentų masė buvo susikaupusi prie ašigalių ir Mėnulio trauka nutempė kontinentus link pusiaujo, kur jie vienas su kitu susispaudė. Tayloro požiūris buvo labai artimas Wegenerio, ir pradinis „kontinentų dreifo“ teorijos raidos etapas dažna vadinamas „Tayloro – Wegenerio hipoteze“.

Tokia tad buvo geologijos mokslo padėtis, kai Alfredas Wegeneris 1912 metais pristatė savo versiją apie „kontinentų ir okeanų radimąsi“ dėl horizontalaus kontinentų judėjimo.

Wegeneris gavo matematiko ir astronomo išsilavinimą ir baigęs mokslus, ėmėsi sparčiai besivysčiusios meteorologijos. Jį domino Grenlandija. Wegeneris buvo patyręs poliarininkas, dalyvavo keliose ekspedicijose, įvedė oro pavyzdžių ėmimo aerostatais ir ledo kernų rinkimo praktikas. Kontinentų dreifo teorija Wegeneriui buvo nelyginant profesionalus hobis. Šią teoriją jis vystė nuo 1912 m. iki 1926 m., iš pradžių straipsniuose, o po to ir knygoje, kurios nauji leidimai vis pasirodydavo,

Wegenerio teorijos pradžios taškas buvo nepritarimas „sąsmaukų“ idėjai, kurios, pagal tuomet įsitvirtinusią nuomonę, periodiškai sujungdavo kontinentus, mažėjant jūros lygiui – būtent per šiuos periodus kontinentai apsikeisdavo iškastine flora ir fauna. Wegeneris atkreipė dėmesį, kad jeigu izostazės teorija teisinga, tai „sąsmaukos“ negalėtų egzistuoti. Dar Wegeneris nurodė, kad atradus radioaktyvius elementus, galima spėti, kad Žemę iš vidaus kaitina radioaktyviojo skilimo energija, tad nėra pagrindo manyti, jog ji vėsta ir traukiasi. Wegeneris rėmėsi prielaida, kad Žemės paviršiaus plotas bei okeanų ir kontinentų santykis visada buvo daugmaž toks pat.

Dar Wegeneris atkreipė dėmesį į Suesso išskirtus du chemiškai besiskiriančius sluoksnius: retesnis, daugiausia granitinis, stora kontinentinė pluta („sialas“ – SiAl, nuo moksl. -lot. „aliumoslikatai“) ir tankesnės, daugiausia bazaltinės, plonos okeaninės plutos („sima“ – SiMa, nuo moksl.-lot. „magnio silikatai“). Kontinentai iš sialo guli ant simo sluoksnio, kuris nuo slėgio ima elgtis kaip labai tankus skystis, ir šiuo paklotu kontinentai slenka, išspausdami okeanus į kitas vietas ir keisdamiesi dėl skilimų ir susidūrimų. Wegeneris Išanalizavo gerai jo pažįstamos Grenlandijos ir kitų Šiaurės Atlanto taškų per šimtą metų surinktus geodezinius duomenis ir gavo 8 – 36 metrų per metus poslinkio reikšmę (Wegener, Alfred. Die Entstehung der Kontinente und Ozeane. Druck und Verlag von Friedr. Vieweg & Sohn. 1920. Kap. 7, s.127). Pagal dabartinius duomenis, Wegeneris apsiriko dviem dydžio eilėmis, realus plokščių greitis tuose taškuose yra 2–3 cm per metus.

Wegeneris manė, kad kontinentai juda drauge su kontinentiniu šelfu, o lygios ir plokščios okeanų abisalinės lygumos – paviršius, kuriomis jie slenka. Dabartinė plokščių tektonika išsiaiškino, kad plokštės baigiasi prie vandenyno vidurio kalnagūbrių – tai pagrindinis skirtumas nuo Wegenerio požiūrio. Pažymėtina, kad ankstyvuosiuose Wegenerio darbuose kyla mintis apie okeano plutos trūkimo per vidurio kalnagūbrius galimybę, tačiau vėlesniuose leidimuose, patariamas recenzentų, šios idėjos atsisakė – ir, kaip parodė ateitis, visiškai be reikalo. Tačiau Wegeneris dar neturėjo duomenų, kuriuos gavo vėlesnė geologų karta, užtat maksimaliai panaudojo ir apdorojo visus prieinamus duomenis.

Per kelis knygos leidimus Wegeneris surinko daug duomenų, patvirtinančių kontinentų judėjimą. Be glosopterikso fosilijų paplitimo anglies periode, jis surinko duomenis apie permo gėlavandenių mezozaurų, triaso listrozaurų ir cinogatų paplitimą. Wegeneris atkreipė dėmesį į tai, kad sausumos sliekų paplitimą visuose kontinentuose, drauge su geografiškai atskirtomis rūšimis (sraigėmis, gėlavandeniais ešeriais) ir tam tikrų kontinentų endemikais (Australijos sterbliniais). Wegeneris surinko duomenis apie kalnų uolienų ir geografinių formacijų panašumą išilgai spėjamų kontinentų išsiskyrimo ribų (tarp kurių ir abu Šiaurės ir Pietų Atlanto krantai) ir kalnodaros atitikimą iki pat gūbrių, o būtent, Keipo kalnų Pietų Afrikoje ir Sierra de la Ventana kalnų Argentinoje. Jis taip pat atkreipė dėmesį į moreną (smulkių nugludintų akmenų sluoksnis, būdingas ledynų judėjimo pėdsakas) Dekano plokščiakalnyje Indijoje ir tropines suakmenėjusias fosilijas Špicbergene.