Vabzdžiaėdžiai augalai iš siaubo filmų: kaip tikrovėje jie gaudo gyvūnus ir ko reikia, norint juos auginti namie (Video)

Ąsoteniams ramybės periodas nereikalingas. Jie kilę iš tropikų, kur visus metus būna pastovi temperatūra, niekada nebūna minusinės temperatūros. Dėl to jiems nuolat reikia šiltesnės temperatūros. Kambario temperatūra jiems labiau tinkama. Svarbu prisiminti, kad vabzdžiaėdžiai augalų nereikia jų tręšti, negalima to daryti. Jei gauna trąšų per šaknis, jie labai greitai sunyksta, nes nėra prie to prisitaikę. Tuo vabzdžiaėdžiai skiriasi nuo kitų kambarinių lapinių augalų.

– Klausytoja domisi, kokius vabzdžiaėdžius augalus būtų galima auginti šiltnamyje, kad apsigintų nuo baltukų ir nereikėtų naudoti cheminių priemonių?

– Vabzdžiaėdžiai sugauna įvairius kenkėjus, ne tik muses. Ąsoteniai ar saracėnijos labai gerai sugauna vapsvas, tačiau, norint apsiginti taip, kad nereikėtų naudoti cheminių priemonių, vabzdžiaėdžiai augalai netinka, nes jų reikėtų auginti labai daug.

– Svarbiausius principus, kaip prižiūrėti, nusakėte. Turbūt reikėtų detaliau pakalbėti apie populiariausius augalus. Kaip supratau, jautrusis musėkautas – bene populiariausias?

– Taip, sakyčiau, kad Lietuvoje tai yra vienas populiariausių vabzdžiaėdžių augalų. Kitas pagal populiarumą ir tai, kaip dažnai galima atrasti prekybos centruose bei gėlių parduotuvėse, – ąsotenis. Jų abiejų laikymo sąlygos skiriasi.

Jautriajam musėkautui reikia daug saulės, negalima pilti jokių trąšų ir reikalingas ramybės periodas. Ąsoteniui reikalinga tolygi temperatūra – kambario temperatūra jiems tikrai tinka. Pakabinti tiesioginėje saulėje jie gali nudegti. [...] Ne veltui sakau, kad ąsotenis kabinamas, nes tai liana. Net nusiperkus mažą sprindžio dydžio augalėlį, per metus ar dvejus jis gali užaugti iki pusmetrio ar metro. Kadangi šis augalas liana, jis arba svyra, arba lipa. Jei būna pakabinamas prie užuolaidų – įsikabina į užuolaidas ir kaip kačiukas jomis lipa aukštyn.

– Ar šie augalai gali sirgti, ar vis dėlto yra stiprūs?

–  Sirgti gali, bet tai būna retai. Dažniau pasitaiko kitų bėdų. Pavyzdžiui, visas ąsotenių gražumas – kabantys ąsočiai, gaudyklės, kuriose jau yra šiek tiek vandens. Būna, kad žmonės nusiperka parduotuvėje ir po kurio laiko sako – metus ar dvejus neužaugino nė vieno ąsočio. Iš tikrųjų būna, kad dar prekybos centruose ar net ūkiuose, kur ąsoteniai buvo užauginti, juos patręšia. Nereikia jų tręšti ir nereikia persistengti su maistu, nes sotus ąsotenis neaugina ąsočių, tačiau tai ne liga.

Kartais ant ąsotenių lapų atsiranda rudos dėmės. Tai kartais būna grybinis susirgimas. Kartais padeda didesnis vėdinimas, tolygesnis drėgmės palaikymas substrate. Šiaip jie nėra labai sergantys augalai. Natūraliai ąsotenių gaudyklės po kurio laiko numiršta, nunyksta. Jas galima visiškai sudžiuvusias nukirpti, pašalinti.

Musėkauto lapai taip pat kas kažkiek laiko apmiršta. Nereikia stebėtis, jei rudeniop, artėjant žiemai, kai mažėja saulės, augalas natūraliai pradeda naikinti lapus. Tuo nereikia stebėtis, nes augalas tiesiog pereina į ramybės stadiją.

– Ramybės stadija dar tęsiasi. Kada jie pradeda busti? Ar reaguoja į kalendorių, ar į saulę?

– Jei tai musėkautas, jis reaguoja į saulės kiekį, nes tai saulę mylintys augalai. Taip pat ir saulašarė. Geriausia, jei žiemos sezonu augalai laikomi vėsesnėje vietoje, [...] vasarį ar kovą, kai pradeda daugėti saulės, [...] juos ištraukti ir dėti ant palangių. Per savaitę, dvi ar tris jie pabunda, pradeda leisti naujus lapus.

– Jau užsiminėte, kad Lietuvos miškuose galima sutikti saulašarę. Ar dar koks nors vabzdžiaėdis augalas auga?

– Saulašares galima sutikti pelkėse, nes tai yra daug saulės reikalaujantis augalas, bet jų Lietuvoje auga netgi trys rūšys. Taip pat auga trys skendenių rūšys, viena aldrūnės ir viena tuklės rūšis. Dažniausiai skendenis labiausiai patraukia visų dėmesį, kai jį paminiu, nes tai labai „paskenduoliškas“ pavadinimas. Tai iš tikrųjų yra vandens augalas, kuris auga uždumblėjusiuose, užpelkėjusiuose ežeriukuose. Visas jo gyvenimas vyksta po vandeniu, išskyrus žydėjimą. Būna, kad prieini prie kokio ežeriuko, o jo paviršiuje – maži geltoni žiedeliai per centimetrą ar penkis virš vandens pakelti. Tai dažniausiai būna vienas iš žydinčių skendenių.

– Jis savo maistą gaudo tais žiedeliais ar po vandeniu?

– Ne, žiedeliai skirti giminei pratęsti, o visas gyvenimas vyksta po vandeniu. Šis augalas turi nedideles 1–2 mm dydžio pūsleles, kuriose yra vakuumas. Kai koks nors vandens padarėlis – ciklopas, dafnija ar kitokia smulkmė – praplaukia pro šalį ir sujudina jautrųjį plaukelį, pūslelė staigia atsidaro. Kadangi joje yra vakuumas, į vidų įtraukiama viskas, kas yra aplinkui. Su dalimi vandens papuola ir tas vandens gyvis, kurį augalas suvirškina ir jo maisto medžiagas pasisavina.

– Tai – unikalios savybės. Lietuvos raudonojoje knygoje turbūt irgi įrašyti kai kurie šie augalai?

–  Lietuvoje yra tikrai ir saugomų, į raudonąją knygą įtrauktų augalų. Daugumą skendenių galima gana dažnai pamatyti, jei nueinama į tinkamas vietas, kur jie gali augti. Jį atrasti tikrai paprasta, bet reikia žinoti, į ką ir kur žiūrėti.

Arvydas Urba, LRT RADIJO laida „Sodai“