Lietuvis vėl stebina pasaulį: nufilmavo juodąją lapę (Video)

Ranča, kurioje 45 metų lietuvis gyvena ir dirba jau dešimt metų, yra prie pat Jeloustouno nacionalinio parko, įsikūrusio trijose valstijose – Vajomingo, Montanos ir Aidaho. Ten šeimininkauja vilkai, kojotai, grizliai, elniai.

D.Sasnauskas keliasi anksti, o eidamas pasivaikščioti visada pasiima vaizdo kamerą. Prieš kelias dienas jis pastebėjo jau po saulėtekio medžiojančią juodąją lapę. Paprastai šie gyvūnai grobio tykoja naktimis, nes gerai mato tamsoje.

Laputė buvo labai smalsi, pamačiusi žmogų patraukė jo link pažiūrėti, kas čia toks.

Pažintis su juodos spalvos kailiu pasidabinusia gražuole tęsėsi, tad D.Sasnauskas ją ir toliau filmavo, o sumontavęs vaizdus juos nutarė parodyti gausiam būriui savo gerbėjų.

– Kaip jums pavyko nufilmuoti juodąją lapę?

– Lapės – naktiniai gyvūnai, jos čia nėra dažnai pastebimos. Bet šita laputė yra išskirtinė – ir išvaizda, ir savo pomėgiu pamedžioti ne tik naktį, o ir saulei jau patekėjus.

Todėl ir pastebėjau ją prieš keletą dienų anksti ryte slėnyje, kai medžiojo peles. Juodas kailis labai aiškiai matėsi slėnyje, kuriame rytą vyrauja gelsvas atspalvis.

Dabar pamatyti laputę galima kiekvieną rytą. Ji apsilanko ir arti rančos, kurioje aš gyvenu.

– Ar kas nors anksčiau tose vietovėse yra dar matęs juodąją lapę?

– Tamsaus juodo atspalvio lapės – itin retos. Vietiniai senoliai, su kuriais kalbėjausi, tokios nėra matę.

Tik paieškojęs internete sužinojau, kad parko apylinkėse, kalnuose, kartais galima sutinkti šviesiai geltono, sidabrinio, pilko, arba ryškiai juodo atspalvio kailį turinčių lapių.

– Kada rytais pabundate ir išsiruošiate filmuoti?

– Stengiuosi atsikelti anksti, penktą valandą ryto. Veduosi pasivaikščioti šunį Hudsoną.

Dabar laukiame nubundančių po žiemos miego grizlių. Jie pabudę pradeda ieškoti maisto, apsilanko ir mūsų rančoje. Kartais pamatome tik pėdas žemėje arba sniege, o kartais pavyksta ir juos pačius išvysti ir nufilmuoti.

– Pernai sukurtą jūsų filmą apie išgelbėtą sužeistą stirnaitę pamatėdaugiau kaip septyni milijonai interneto vartotojų visame pasaulyje. Ar tai įkvėpė jus dažniau filmuoti laukinius gyvūnus?

– Taip. Po to, kai mano filmukas apie stirnaitę sulaukė tokio netikėto populiarumo, stengiuosi daugiau filmuoti. Sulaukiau daugybę gerų atsiliepimų, padėkų – jas siunčia gamtą mylintys žmonės. Jie prašo manęs sukurti dar daugiau filmų.

Džiaugiuosi, kad mano filmai įkvepia kitus žmones mylėti gamtą, moko būti juos neabejingus.

Taip pat sulaukiau pakvietimų iš bendrovės „Youtube“ apsilankyti jų studijose ir susipažinti su naujomis filmavimo technologijomis.

– Galėsite kurti ir dokumentines laidas apie laukinę gamtą!

– Kol kas kuriu trumpus filmus apie gamtą, o ateityje pabandysiu ir dokumentines laidas.

– Ką dar naujo ir gražaus esate nufilmavęs?

– Esu pradėjęs kurti filmus apie bebrus, sniego avis. Pastarąsias kelias dienas aš filmuoju elnius, kurie kiekvieną rytą renkasi ant kalno, stūksančio priešais mano namus.

Jau beveik metus rengiu ir vaizdo siužetus apie bites, rančoje gyvenančias kates, šunis, kitus naminius gyvūnus.

– Ar Jeloustouno parke jau juntama pavasario šiluma?

– Po truputį jau jaučiasi pavasaris, garsiau čiulba paukščiai, upė platesnė, dienos šiltesnės – iki 5 laipsnių šilumos. Tik naktimis dar pašąla. Kaip tik šiuo metu prisnigo. Čia sniego daugiausia sulaukiama pavasarį – kovą, balandį, o kartais – ir gegužės mėnesį.