Byla „Hamburgo puota“. Kas išsprogdino varles? (Video)

Aplinkosaugininkai, gavę pranešimą, iš karto aptvėrė visą teritoriją, užsivilko apsauginius kostiumus ir užsidėjo pirštines bei respiratorius ir pradėjo imti vandens ir rupūžių mėginius. Buvo manoma, jog jas užpuolė  bakterija, grybas ar virusas, kuris galimai buvo perduotas per arklių šlapimą iš šalia esančio hipodromo. Buvo baimintasi, jog vienas iš šių trijų gali būti perduotas žmonėms. Tačiau atlikus biologinius tyrimus, paaiškėjo, jog tiek vanduo, tiek rupūžės – švarios.

Veterinaras, mokslininkas Frank Mutschman buvo vienas iš pagrindinių šios puotos tyrėjų. Skrosdamas varles jis pastebėjo dėsningumus tarp aukų: jos visos buvo patinai ir turėjo odoje skilutę. Tačiau jį labiausiai nustebino kepenys. Jų nebuvo nė kvapo! Ši kepenų vagystė iškart paaiškino skylutės odoje prasmę.

F. Mutschmann suprato, jog žudikas suvokė rupūžių pavojingumą ir sugebėjo apeiti rupūžės gynybinę sistemą – odą. Šios rupūžės yra pavojingos dėl savo odos. Jos gaminami toksinai bufaginas ir bufatalinas yra mirtini daugeliui gyvūnų. Šios medžiagos stipriai paspartina arba stipriai sulėtina širdies ritmą, o tam kad užpuolikas tikrai galą gautų, kai kurios rupūžės ant savo odos dar ir gamina adrenaliną ir noradrenaliną. Valgymas tokio „delikateso“ prilygtų valgymui nuo giltinės dalgio ašmenų, tačiau užpuolikas, suvokė, jog valgydamas visą rupūžę – nusinuodys, taigi nusprendė padaryti varlės odoje skylutę ir pasiimti maistingiausią dalį – kepenis.

Bet kas gi galėtų vogti varlės kepenis? Kam tai yra delikatesas? Kas galėtų būti toks išrankus gurmanas? Jei mąstote apie prancūzus, tai klystate. Jie mėgaujasi tik jų kojytėmis. O gal kinai, japonai ar taivaniečiai? (Jie irgi jų paskanauja). Tada kodėl nebuvo paimtos visos varlės į dėžutę, „išmėsinėtos“ ir išmestos į šiukšliadėžę? Vargu ar tai žmogaus darbas. Greičiau tai buvo gyvūnas, kuris nieko nekliudomas galėjo puldinėti varles viešai, vidury baltos dienos. Jis taip pat turėjo būti protingas, kad sugalvoti tokį planą – išplėšyti skylutę odoje ir išsiimti tik tai kas skaniausia.

Imkime visus pasaulyje esančius gyvūnus, kurie pasižymi išskirtinėmis protinėmis savybėmis. Turime dramblius, delfinus, kiaules, voveres, aštuonkojus, skruzdes, bites, šunis (vilkus), banginius, šimpanzes, papūgas ir orangutangus.

Visgi, visus juos turime atmesti dėl geografinės padėties, mitybos įpročių, valgymo organų anatomijos (su šnipu, tokios skylutės neišeitų padaryti) ar dėl paprasčiausio fakto, jog kai kurie jų į mažą „prūdelį“ Hamburge, tiesiog netilptų. Tačiau sąrašas ties tuo nesibaigia. Mes taip pat turim meškėnus, žiurkes ir eilę paukščių. Visgi, pagal sumedžiotų meškėnų statistiką, meškėnų Hamburge yra arba vienetai, arba jų nėra.

Be to, jie savo snukiu nesugebėtų padaryti tokios skilutės. Kalbant apie paukščius, dauguma paukščių lesa tik trupinius, riešutus, vabzdžius, kirmėles ar lervas. Taigi atmetimo būdu palikome žiurkes.

Animacinis filmukas apie protingąsias žiurkes (bent vieną iš jų) Pinkį ir Makaulę nebuvo tik fantazijos vaisius. Žiurkės turi išskirtinę atmintį, kuri joms praverčia įsimenant maršrutus kanalizacijose sistemose, laive ar jūsų virtuvėje. Jos taip pat turi gerus socialinius įgūdžius. Patekus bendruomenės draugei į pavojų, ji sugalvos kaip jai padėti.

Naujausi tyrimai rodo, jog žiurkės gali padėti ne tik savo bendruomenės narėms, bet ir atvykelei iš kitos kanalizacijos ar kito narvelio – nepažystamajai. Jos gali tarpusavyje bendrauti per lytą, kvapą ir net per klausą, naudojant dažnius, kurių mes net negirdime. Jos gali atpažinti savo vardą ir atsiliepti kai yra kviečiamos. Tačiau ar jos tikrai gali sugalvoti kaip apeiti varlės gynybinę sistemą ir išlupti kepenis? Teoriškai įmanoma. Tačiau žiurkės yra atsparios šių rupūžių odos nuodams, o ir išrankios jos nėra, taigi jos greičiau suėstų visą rupūžę, nei tik rinktųsi skaniausius kąsnelius.

Liekam be įtariamųjų? Peržvelkim įkalčius dar kartą. Turime varlių patinus, su atlikta kepenų „likvidacija“ ir mažą skilutę odoje. Bet ar, pažiūrėjus į skylutės dydį ir formą, neatrodo, jog tai snapo darbas?

Iš tikrųjų visų paukščių neapžvelgėme. Yra ir plėšrių paukščių, tokių kaip sakalas ar erelis, kurie ėda ir stambesnes aukas, bei yra protingesni nei vidutiniai paukščiai (dėl to sakalas yra labai lengvai dresuojamas). Jie geba metodiškai mąstyti ir tai galite pamatyti žemiau nurodytame klipe, kur erelis išsprendžia dilemą užsilydant ir nugalabijant auką.

Tačiau medžiodami tokie sparnuočiai pirmiau pagriebia auką savo aštriomis kojomis (padarydami daug žalos), o ant varlių odos rasta tik maža skylutė ir jokių kitų ryškesnių žymių. Sakalai ir ereliai, palyginti, brutaliai sumedžioja savo auką, o mūsų įtariamasis juodą darbą padarė tyliai ir švariai. Ir štai čia F. Mutschmann prisiminė daug metodiškesnį žudiką.

„Krankliai yra vieni protingiausių paukščių pasaulyje“- teigia F. Mutschmann .

Savo atkaklumu, jie gali įveikti įvairiausius mechanizmus, norint gauti lesalo.  Štai Japonijoje, krankliai labai mėgsta riešutus. Tačiau riešutai yra labai kieti ir, kaip kokie užsispyrėliai, atkaklai saugo savo maistingą vidurį. Visgi, čia krankliai yra atkaklesni. Matyt, viskas prasidėjo nuo to, kai jie pastebėjo, jog stambūs riaumojantys padarai, judėdami ilgame, juodame žemės plotelyje sutraiškydavo viską kas pasitaikydavo jų kelyje. Taigi, jie įsigudrino paimti riešutą ir įmesti jį į riaumojančių mašinų teritoriją - kelią.