Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Kačių šeimininkai vertina savo augintinių nepriklausomybę ir tai, kad jos reikalauja mažiau – palyginus su šunimis – dėmesio, tačiau šios savybės kates paverčia ekologine nelaime. Taip tvirtina Migruojančių paukščių Smithsonian centro vadovas Peter Marra ir rašytojas Chris Santella knygoje „Kačių karai“ („Cat Wars“). The New York Review of Books nagrinėja jų išvadas. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Marra ir Santella kates vadina „pūkuotaisiais žudikais“, nes jos kelia „stulbinančią“ ir, svarbiausia, vis didesnę žalą aplinkai. Kaip rašoma knygoje, katės kasmet nugalabija dešimtis milijardų paukščių giesmininkų, smulkių žinduolių, reptilijų ir paskatina kai kurių rūšių išmirimą. JAV – šalyje, kurios gyventojai laiko daugiausiai naminių kačių (apie 86 mln), – kačių nasruose gyvenimą baigia daugiau paukščių ir gyvūnų, nei nuo vėjo turbinų, susidūrimų su automobiliais, dangoraižiais ir namais, pesticidų, nuodų ir kitų antropogeninių priežasčių kartu paėmus, tvirtina knygos autoriai. Šiame smulkių žvėrių ir paukščių naikinime dalyvauja tiek naminės katės ir katinai, tiek ir kadaise buvę kieno nors augintiniais, atsidūrę gatvėje, kur veikiausiai atsivedė ar dar atsives palikuonių: maždaug trečdalį žalos sukelia pirmieji, ir du trečdalius – pastarieji. Ekologinį pavojų didina ir žinomas katinių bruožas – jie medžioja ne tik alkani, bet ir nenorėdami ėsti. Dėl to naminės katės pakliūna į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos sudarytą planetos „blogiausių invazinių rūšių“ šimtuką: Felis catus sąraše užima 38-tą vietą. Knygoje pateikiamos kelios priežastys, kodėl kates reikėtų laikyti stichine nelaime. O būtent, pateikia knygos citatą The New York Review of Books, daugumai pasaulio šalių tai yra invazinė rūšis, dėl to jos panašios į „dar vieną aplinkos teršalą, nelyginant DDT“ (Dichloro-Difenil-Trichloroetanas – plačiai žinomas insekticidas, daugelyje šalių uždraustas dėl savo toksiškumo. – red. past.). Invazinėmis vadinamos rūšys, nebūdingos konkrečiai vietovei, atvežtos žmogaus, gebančios sparčiai daugintis ir išstumiančios vietines rūšis. Manoma, naminės katės kilo iš Felis silvestris, miškinio katino, vilpyšio, – vienos iš negausiausių katinių šeimos rūšių. Niekas nežino, kaip ir kada buvo prijaukintos katės; tyrėjai spėja, kad tai įvyko maždaug prieš 10 tūkstančių metų Artimuosiuose Rytuose; gali būti, kad kinai nepriklausomai prijaukino kates prieš maždaug 5 tūkstantmečius. Kaip bebūtų, viliojamos žmogaus gyvenamose vietose esančio maisto ir ir draugiškai nusiteikusios žmogaus atžvilgiu, katės įgijo svarų pranašumą laukinių gyvūnų atžvilgiu. Katės greitai įrodė savo naudingumą pelių ir žiurkių gaudymo sferoje ir kaipmat tapo nepakeičiamomis keliauninkų ir pirmeivių palydovėmis; sako, Anglijos karalius Eduardas II XIV amžiuje netgi išleido įsaką, įpareigojantį kiekviename laive laikyti katę. Taip šie gyvūnai paplito visame pasaulyje. Kačių įtaka itin išryškėdavo, joms atsidūrus salose. Charakteringa Stephenso salos (N. Zelandija) istorija. Tiksliai nežinoma, būtent kada ten atsidūrė katės, tačiau, kai tai įvyko tarp 1884 ir 1894 metų, jų prisiveisė tiek, kad visiškai išnaikino retą neskraidančių paukščių rūšį – Stephenso salos karetaitę. Pasak legendos, škotų gamtininkas ir tyrinėtojas Davidas Lyallas, atvykęs Stephenso salon 1894 metais kaip ten stovinčio švyturio prižiūrėtojas, iš savo katės Tibbles (pagal kitą versiją, tai buvo anksčiau atvežtų ir sulaukėjusių kačių palikuoniai) gaudavo nežinomų besparnių paukščių kūnelius. Lyallas aprašė karetaitę, rūšis gavo jo vardą, bet per keletą metų paukščiai buvo visiškai išnaikinti. 1899 metais saloje kačių priviso tiek (>100 1,5 km² sausumos plotelyje), kad žmonės pradėjo jas naikinti ir 1925 m. Stephenso saloje kačių neliko. Įdomu, kad Pietinėje ir Šiaurinėje N. Zelandijos saloje gyvenusias karetaites, manoma, dar anksčiau sunaikino kiti žmonių užvežti gyvūnai, kačių „priešai“ – žiurkės. 2011 metais publikuotame 120-ies salų, pergyvenusių ekologines krizes, tyrime rašoma, kad katės sukėlė 123-ių giedančių ir jūrinių paukščių, papūgų ir pingvinų rūšių, 25 iguanų, driežų vėžlių ir gyvačių rūšių, o taip pat 27 smulkių žinduolių rūšių, įskaitant lemūrus ir šikšnosparnius, išnykima ar sumažėjimą. Smarkiausiai katės paveikė endemines rūšis. Dar viena naminių ir sulaukėjusių kačių gamtai keliamo pavojaus prielaida, – jos gali gyventi labai tankiai – daug tankiau, nei kiti plėšrūnai, – ir toliau medžioti, nors to jų išgyvenimui nereikia. Marra'o ir jo kolegų vertinimu, JAV laisvai vaikštančios katės kasmet nudaigoja iki 4 mlrd paukščių, 6–22 mlrd smulkių žinduolių, 230–870 mln roplių ir iki 320 mln varliagyvių. Ginčai tarp kačių gynėjų ir nekontroliuojamo jų klajojimo priešininkų tęsiasi, tačiau mokslininkai abejoja, kad valdžia ir naminių gyvūnų savininkai atsižvelgs į tyrimo rezultatus ir apribos laisvūniškų gyvūnų klajones. Remiantis The New York Review of Books pateikiama statistika, ~50% amerikiečių leidžia savo katėms slampinėti, kur jos tik sugalvoja. Kai 2013 metais tyrėjai Škotijoje pateikė kačių savininkams jų augintinio keliamo pavojaus kitoms rūšims įrodymus, 98% apklaustųjų pareiškė, kad savo kačių namuose neuždarys, o daugiau nei 60% paprasčiausiai nepatikėjo mokslininkais. Ира Соломонова ▲
|