Ar žinome savo regiono istoriją? Kaip Europą skandino katastrofiško masto potvynis, o D. Britanija tapo atskira sala

Tūkstančius metų prieš Jungtinei Karalystei priimant politinį sprendimą atsiskirti nuo Europos Sąjungos – šis procesas pramintas „Brexit“ – įvyko ir kitas atsiskyrimas. Bet ne politinis, o santykinai paprastas. Ir tikriausiai vykęs dviem etapais.

Pradžiai, atgaivinkime geografijos žinias: Angliją nuo žemyninės Europos skiria Lamanšo sąsiauris. O po pačia siauriausia šio sąsiaurio vieta, skiriančia Doverį ir Kalė, išraustas tunelis.

Tačiau taip buvo ne visą laiką. Net nekalbant apie santykinai naują tunelį. Labai tikėtina, kad sąsiauris atsirado po dviejų didelio masto erozijos įvykių, kurių pirmasis, anot mokslinio straipsnio, publikuoto recenzuojamame žurnale „Nature Communications“, įvyko maždaug prieš 450 000 metų. Arba maždaug tada, kai Europoje pasirodė pirmieji neandertaliečiai.

Maždaug tais laikais iš milžiniško ledyno nusidriekusio nuo Britanijos iki Skandinavijos, išsiliejo neįtikėtinas kiekis vandens – jis laikėsi ledyno pakraštyje susidariusiame ežere.

Antras įvykis, galutinai atskyręs Angliją ir Europą, nutiko prieš maždaug 160 000 metų, kai katastrofiško masto potvynis išgraužė Lamanšo sąsiaurį. Pasibaigus ledynmečiui ir pakilus jūros lygiui ši išgraužta duobė užsipildė vandeniu. Tokiu būdu Britanija pirmą kartą tapo nuo Europos atsiskyrusia sala.

Neabejojama, kad ši sala kadaise buvo sujungta su žemynu – Doverio kreidos gūbrys tęsėsi nuo pat dabartinio Doverio iki dabartinio Kalė. Tačiau iki šiol nebuvo nustatyta, dėl kokių įvykių šis gūbrys griuvo. Tad visą pirmykščio „Brexit“ procesą nustatė mokslininkai, analizavę Lamanšo sąsiaurio dugno struktūrą.

Taigi, „Brexit“ istorija prasidėjo maždaug prieš 450 000 metų, kai Žemėje vyravo ledynmetis – dėl jo Šiaurės Europą dengė milžiniško storio ledo sluoksnis. Pietiniame šio ledyno pakraštyje tirpsmo vanduo upėmis sutekėjo į ežerą. Kreidos gūbrys šiam ežerui buvo tarsi milžiniška natūrali užtvanka.

Mokslininkai ilgą laiką spėjo, kad iš ežero besiliejantis vanduo erozijos būdu šį gūbrį graužė tol, kol išgraužė Lamanšo sąsiaurį, tuo tarpu naujausias tyrimas pateikia „pirmuosius įrodymus“, kad toks ežeras iš tiesų egzistavo, tvirtina tyrimo autorius, Londono Imperatoriškojo koledžo žemės mokslų profesorius Sanjeevas Gupta.

„Dabar galime tikrai parodyti, kaip šis procesas vyko“, – sakė mokslininkas.

S. Gupta su kolegomis analizavo Lamanšo sąsiaurio dugno duomenis, kurie rodė, kad šio sąsiaurio pamatinėse uolienose esama skylių, kurias užpildė nuosėdos. Nors šios skylės aptiktos dar praėjusio amžiaus septintame-aštuntame dešimtmečiuose, naujausi duomenys buvo gerokai didesnės raiškos, tad mokslininkai galėjo atlikti gerokai detalesnę analizę.

S. Gupta įsitikinęs, kad šios skylės – jos yra kelių kilometrų skersmens ir maždaug 100 metrų gylio – susidarė tada, kai iš senovinio ežero išsiliejęs krentantis vanduo išgraužė gilias duobes žemiau esančiose uolienose. Panašios prigimties duobes galima rasti po kriokliais.

Mokslininkai taip pat aptiko didžiulį slėnį, plytintį pačiame sąsiaurio centre ir išgraužtą pamatinėje uolienoje. Slėnį, anot mokslininkų, suformavo galingas potvynis.

Moksliniai duomenys taip pat rodo, kad maždaug prieš 160 000 metų kreidos gūbrys, atlikęs ledyninio ežero užtvankos vaidmenį, griuvo ir milžiniškas ežeras išsiliejo. Taip, anot S. Guptos, galėjo nutikti dėl žemės drebėjimo arba dėl to, kad tūkstančius metų vykusi erozija dėl krioklių galų gale įveikė gūbrį ir jį suardė.

Kaip bebūtų, įvykęs mega-potvynis išrėžė gilią duobę tarp Doverio ir Kalė bei sukūrė Lamanšo sąsmauką. O ledynmečiui pasibaigus ir jūros lygiui pakilus, šią sąsmauką užpildė vanduo ir atsirado Britanijos sala.

Tiesa, S. Gupta negali kategoriškai teigti, kada konkrečiai įvyko galutinė Doverio gūbrio griūtis. Aiškesnį atsakymą mokslininkai galėtų pateikti tik pragręžę nuosėdų skyles sąsiaurio dugne. Ten esantys uolienų mėginiai leistų datą nustatyti aiškiau. Tačiau tą padaryti veikiausiai nebus lengva – Lamanšo sąsiauryje vyksta itin intensyvi laivyba, be to, darbą gerokai apsunkintų stiprūs potvyniai ir atoslūgiai.

Bet šis tyrimas puikiai iliustruoja, kaip geologiniai atsitiktinumai po tūkstančių metų lemia politinius sprendimus: jeigu ne pirmasis „Brexit“, gali būti, kad niekada nebūtų ir antrojo.

„Britanija būtų žemyno dalis, tad šalies identitetas būtų visiškai kitoks. Ši šalis radosi dėl salos geografija. Jeigu ne geografija, ir istorija būtų visiškai kitokia“, – sakė S. Gupta.