Tiesa ar mitas, kad naminiai gyvūnai padeda pagerinti savijautą ar net atsikratyti ligų?

Virginijos sandraugos universiteto tyrėjai nustatė, kad bendravimas su gyvūnais neturi jokio poveikio ligoninėje gulinčių vaikų skausmui ir nerimui, o Toronto universiteto tyrėjai pranešė, kad, norint sušvelninti nuo depresijos ir nerimo kenčiančių žmonių simptomus, terapinis jodinėjimas nėra veiksmingesnis nei slidinėjimas.

Taigi kyla klausimas, kodėl žmonės yra tokie tikri, kad gyvūnai gydo žmonių širdis ir sielas? Viena hipotezė – kad žmonių galvosenai didelės įtakos turi tam tikra mąstymo klišė, į kurią atkreipiamas dėmesys kognityvinėje psichologijoje. Tai mintis, kad mūsų įsitikinimus ypač veikia informacija, kurią gauname dažniausiai.

Tačiau kai kurie žmonės yra labiau linkę priimti greitai plintančius įsitikinimus, panašiai kaip tie, kas žiemą gripu suserga greičiau nei jų draugai. Ar tai pasakytina ir apie idėjas, kurios labai išpopuliarėja, pavyzdžiui, apie įsitikinimą, kad šunys, arkliai ir delfinai gali būti naudingi terapijoje, ir, jei taip, kokie veiksniai lemia, kad žmonės yra labiau pasirengę tikėti, kad naminiai gyvūnai yra panacėja nuo ligų? Jeilo universiteto Psichologijos fakulteto moksliniai bendradarbiai Molly Crossman ir Alanas Kadzinas šį klausimą nagrinėjo neseniai leidinyje „The Journal of Clinical Psychology“ paskelbtame tyrime. Jų tyrimo rezultatai yra svarbūs tyrėjams, terapeutams ir visuomenei.

Konkrečiai jie ieškojo atsakymo į du klausimus. Pirma, ar žmonės apskritai yra linkę manyti, kad gyvūnų terapija yra pranašesnė už kitas alternatyvias ar papildomas terapijas, tokias kaip muzikos terapija ir masažo terapija? Antra, ar požiūris į naminių gyvūnų laikymą skatina žmones sutikti su tuo, kad gyvūnų terapija yra tinkamas būdas gydyti psichologinius sutrikimus?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, M. Crossman ir A. Kazdinas tyrimui pasitelkė grupę suaugusių žmonių. Paaiškėjo, kad apskritai grupės dalyviai nemanė, kad gyvūnų terapija yra kuo nors pranašesnė už kitokius nerimo gydymo būdus. 210 dalyvių požiūriai neišsiskyrė pagal tai, kaip jie vertino gyvūnų, muzikos ir masažo terapijos priimtinumą ar veiksmingumą.

Tačiau, kai M. Crossman ir A. Kazdinas palygino žmonių, kurie į naminių gyvūnų laikymą žiūri teigiamai ir neigiamai, atsakymus, išryškėjo dideli skirtumai. Paaiškėjo, kad tie tyrimo dalyviai, kuriems patinka naminiai gyvūnai, netikrą naujienų pranešimą apie gyvūnų terapiją vertino labai teigiamai. Ir priešingai, asmenys, kurių požiūris į naminius gyvūnus buvo labiau neigiamas, nebuvo linkę besąlygiškai priimti gyvūnų terapijos naudos.

Sprendžiant iš tyrimo rezultatų, naminius gyvūnus palankiau vertinantys žmonės buvo pasirengę patikėti žiniasklaidos pranešimais, kad gyvūnai gali būti naudingi terapijoje. Šios išvados turi svarbių pasekmių. Pirma, jos verčia atmesti mintį, kad įsitikinimą apie terapines gyvūnų galias paprasčiausiai išplatino žiniasklaida. Tiesiog tie, kas teigiamai žiūri į gyvūnus kompanionus, yra daug labiau linkę priimti informaciją, kad gyvūnų terapija yra veiksminga.

Be to, tyrimai turi padarinių gyvūnų terapiją tiriantiems specialistams. Per pastaruosius 30 metų straipsnio autoriui dr. H. Herzogui teko susidurti su šimtais mokslininkų, tiriančių žmonių ir gyvūnų sąveiką, ir beveik jiems visiems (įskaitant patį autorių) patinka naminiai gyvūnai. Tačiau įsitikinimas, kad naminiai gyvūnai turi gydomųjų galių, nebūtinai yra pagrįstas mokslu.

Kaip 1984 m. rašė Alanas Beckas ir Aaronas Katcheris, „tyrėjai, kurie nagrinėja bendravimo su naminiais gyvūnais poveikį, paprastai yra linkę atsisakyti kritiškai vertinti tyrimų išvadas ir palankiai žiūri į nuostatą, kad gyvūnai gali būti naudingi terapiškai“. M. Crossman ir A. Kazdinas antrina teigdami, kad prisirišimas prie naminių gyvūnų gali būti trūkumas vertinant gyvūnų terapijų veiksmingumą. Jie pabrėžia, jog tyrėjai šioje srityje turi būti ypač budrūs, kad išvengtų nesąmoningo šališkumo gyvūnų terapijos tyrimuose.