Babuinas Džekas: neįtikėtina istorija apie patį keisčiausią visame pasaulyje traukinių signalininką

Pačioje XIX amžiaus pabaigoje Pietų Afrika buvo Britanijos imperijos dalimi. Kaip ir kitur, britai diegė geležinkelį siekdami gerinti susisiekimą tarp svarbių objektų imperijoje. Atsirado darbo vietų kolonistams. Vienas jų buvo traukinių signalininkas Džeimsas Vaidas (James Wide) pravardžiuotas „šokliu“, dėl pomėgio peršokti nuo vieno vagono ant kito. Jo darbo vieta buvo netoli Port Elizabeto miesto. Jei ne keli lemtingi atsitiktinumai, apie jį ko gero nieko nežinotume. Vis tik šis tas nutiko.

Visų pirma nelaimė. „Šoklys“ vieną kartą prisišokinėjo. Blogai nusileidęs krito ant bėgių, o vagono rieduliai itin stipriai sužeidė abi jo kojas. Taip stipriai, kad iki pat kelių teko jas amputuoti. Vis tik Džeimsas labai norėjo dirbti. Pats pasigamino kojų protezus bei pasiramsčiuodamas ramentais bandė toliau atlikti savo pareigas.

Tačiau daugiau nei prieš šimtą metų signalininko darbo vieta nebuvo tiesiog būdelė, kurioje reikėjo paspausti tinkamus mygtukus. Signalininkui reikėjo atlikti ir daugiau užduočių, kurių būdamas luošys negalėjo sparčiai atlikti. Šičia jam pasitaikė dar vienas atsitiktinumas. Kartą turguje pastebėjo vietos ūkininkui priklausantį vežimą. Jį tempė jautis. Bet jam kelią rodė ne žmogus, o beždžionė.

Suprantama, kad šeimininkas ilgą laiką nenorėjo atiduoti protingo gyvūno, bet jam pagailo sužaloto žmogaus ir už suderėtą sumą ją pardavė. Tai buvo babuinas Džekas (Jack). Džekas buvo prijaukintas. Senasis šeimininkas naujajam patarė kas vakarą duoti po gurkšnį brendžio, kad beždžionė visą kitą dieną dirbtu nesiožiuodama.

Kurį laiką Džeko darbas buvo padėti Vaidui pasiekti darbo vietą. Jis stūmė specialiai sukonstruotą vežimaitį su šeimininku, taip palikdamas jam daugiau jėgų dirbti. Tačiau gana greitai pastebėta, kad babuinas kur kas protingesnis. Jį išdresavus pavyko pasiekti, kad jis suprastu garsinius signalus. Mašinistui keturiskart patraukus švilpuko virvelę, Džekas jau sugebėdavo iš saugomos dėžutės atnešti mašinistui raktą, leidžiantį atrakinti talpyklą su sandėliuojama anglimi reikalinga kūrenti garvežiams. O po to grąžintus raktus padėti į vietą.

Dar vėliau jis galėjo prižiūrimas patraukti reikalingas svirtis siekiant perjungti vienus bėgius prie kitų. Tai buvo žingsnis po žingsnio preciziškai atliekami keli veiksmai. Nenuostabu kodėl jis tapo vietos įžymybe, o pravažiuojantys keleiviai likdavo labai nustebę pamatę kas prižiūri jų saugumą.

Taip vienos „rūpestingos“ ponios kreipimusi, apie tokius darbus sužinojo vietos geležinkelių vadovybė. Jos sprendimas buvo kuo skubiai išmesti pažeidėją iš darbo. Bet „Šoklys“ nenusileido ir pasiekė savo. Iškviesta komisija turėjo įvertinti babuino darbą.

Visų nuostabai primatas sugebėjo atpažinti net sudėtingiausių veiksmų signalus, tinkamai ir be klaidų į juos sureaguoti. Perjungti reikalingą kelią ir teisingą rodomą signalą artėjančiam traukiniui. Tai atliekant tik iš signalininkams gaunamų komandų, nepapildant prižiūrėtojo komandomis.

Po tokios išvados sekęs sprendimas net ir tiems laikams buvo keistas. Beždžionė Džekas oficialiai tapo geležinkelio darbuotoju. Jam už darbą buvo mokama po maždaug 20 centų (apie 5 doleriu šių laikų kursu) algos, taip pat čekiu kiekvieną šeštadienį gauti alaus ir užkandžių.

Sakoma, kad per visus devynerius darbo metus jis nepadarė nė vienos klaidos. Babuinas Džekas nuo tuberkuliozės nugaišo 1890 metais. Tais pačiais apie jį pasirodė žinutė moksliniame gamtos žurnale „Nature“ („Gamta“) leidžiamame dar ir šiandien. Kaukolė atsidūrė Albanio muziejuje, Grahamstauno miesto (P. Afrikos respublika) ekspozicijoje. O jis pats tapo tikra geležinkelių legenda. Jei nežinojote, dabar jau jums neturėtu  absurdiškai skambėti teiginys, kad tavo darbą gali atlikti ir beždžionė.

Parengė Arnas Mulokas