Paneigtas dar vienas mitas apie žiurkes: kaip manote, ką rinksis graužikas - skanėstą ar pagalbą gentainiui?

Čikagos universiteto neurobiologė Peggy Mason sako, kad seniau atlikti tyrimai yra parodę, jog žiurkės yra pasiryžusios ištiesti pagalbos leteną savo kompanionėms, patekusioms į nelaimę. Pavyzdžiui, 2011 metais atliktas tyrimas parodė, kad jeigu žiurkė yra įstrigusi siaurame plastikiniame vamzdelyje, jos draugė, kuri nėra suvaržyta, ieškos būdų, kaip išlaisvinti nelaimėlę, kol tai galiausiai padarys. Skeptikai tokiu tyrimu suabejojo ir pareiškė, kad žiurkės taip elgiasi vien dėl to, kad jos mėgsta kompaniją ir tokiu būdu siekia išgelbėti kompanionę - kad nereikėtų būti vienai, o ne dėl to, kad draugė kenčia.

Tačiau naujas tyrimas, kurį atliko Kwansei Gakuin universiteto Japonijoje mokslininkai, šias skeptikų dvejones išsklaidė. Mokslininkų komanda pagamino eksperimentui skirtą dėžę, kurioje permatoma perskyra padalina dėžutę į dvi atskirus skyrius. Viename dėžės skyriuje žiurkė buvo priversta plaukti vandenys pilname baseine, kas jai labai nepatiko. Nors žiurkė negalėjo nuskęsti – ji galėjo užsikabinti už atbrailos – ji buvo priversta 5 minutes vargti, siekdama išlikti vandens paviršiuje. Vienintelis būdas žiurkei ištrūkti iš vandens, buvo kitos žiurkės pagalba - kuri sėdėjo ant platformos sausa ir turėjo galimybę pastumti dureles, kurias nuleidus vandenyje žiurkė būtų pajėgusi išlipti į sausumą.

Po kelių dienų žiurkės perprato sistemą ir reguliariai padėdavo savo vandenyje permirkusioms draugėms išlipti į sausumą. Jos neatidarydavo durų, kai baseine nebūdavo vandens - o tai reiškia, kad pagalbą jos suteikdavo tik matydamos, kad jų draugė papuolė į nelaimę, o ne dėl to, kad joms trūkdavo kompanijos. Žiurkės, kurios kartą pabuvojo vandens pilname baseine, žymiai greičiau perprato sistemą ir išmoko be vargo išgelbėti kitas savo drauges. Tai reiškia, kad jų elgesiui įtaką darė empatija. P.Mason sako, kad žiurkės ne tik atpažįsta kitos žiurkės kančias, bet ir yra linkusios padėti, kadangi pačios yra pabuvojusios tokioje pat situacijoje.

Vėliau mokslininkai žiurkėms pateikė dar vieną išbandymą. Šiame eksperimente sausumoje buvusios žiurkės galėjo rinktis iš dviejų durų: vienos leido išgelbėti jų draugę iš vandens, o kitos atvėrė kelią prie šokolado gabaliuko. Graužikai nuo 50 iki 80 procentų atvejų pasirinkdavo savo draugę, o ne šokoladą. Tai rodo, kad žiurkių noras išgelbėti savo draugę yra ne mažesnis, o kartais ir didesnis už maisto troškimą.

Žmonės ir žiurkės labai skiriasi - tačiau šis tyrimas dar kartą patvirtino, kad nepriklausomai nuo kultūros ar auklėjimo, paslaugiam elgesiui susiformuoti padėjo evoliucinis pagrindas. P.Mason sako, kad žmonės yra linkę padėti ne dėl to, kad taip mus mokė mamos. Ji mano, kad mes padedame kitiems, kadangi toks elgesys yra jau mūsų biologijoje.