Katė iškrito iš 19 aukšto ir išgyveno, o vienintelis sužeidimas - lengvas nubrozdinimas. Kaip taip gali būti ir kodėl katės tokios atsparios?

Veterinarai ir biologai sako, kad tai lemia fizika, evoliucinė biologija ir gyvūnų fiziologija.

Biomechanikas iš Virdžinijos technologijų universiteto Jake‘as Socha sako, kad yra užfiksuota daugybė atvejų, kai katės išgyvena kritimus iš didžiulių aukščių.

Tiesa, kad ištirtų šį reiškinį, mokslininkai niekada nemėtė gyvūnų iš didelio aukščio – todėl jie negali sistemiškai ištirti, dėl ko katės sugeba išgyventi nusileidusios net ir ant kietos dangos.

Kai 1987 m. Niujorko mieste į veterinarijos klinikos priimamąjį per tam tikrą laikotarpį buvo atvežtos 132 iš didelio aukščio nukritusios katės, buvo atliktas tyrimas. 90 procentų šių kačių išgyveno, ir tik 37 proc. jų prireikė skubios pagalbos, kad išgyventų. Štai viena katė iškrito iš 32 aukšto – tačiau viso labo nusiskėlė dantį bei prasidūrė plautį, ir iš klinikos buvo išleista po 48 valandų.

Mokslininkai sako, kad kačių kūnai yra ištverti išgyventi tokius kritimus. Jų paviršinis plotas yra neproporcingai didelis, jei lyginti su svoriu, dėl ko jos krenta mažesne jėga.

Kačių laisvo kritimo greitis, kai žemės traukai prilygsta vėjo pasipriešinimas, yra žymiai mažesnis nei kitų gyvūnų – tokių, kaip arkliai ar žmonės.

Pavyzdžiui, vidutinė katė su išplėstomis į šalis galūnėmis laisvo kritimo greitis siekia 97 km/h, kai tuo tarpu vidutinio suaugusio žmogaus laisvo kritimo greitis siekia net 193 km/h. Tai 1987 metais atlikę tyrimą išsiaiškino veterinarai Wayne Whitney ir Cheryl Mehlhaff. Katės daug laiko praleidžia medžiuose – ypač negyvenančios namuose bei miestuose. Tad anksčiau ar vėliau jos nukrenta iš medžio.

Katės, beždžionės, ropliai bei kiti gyvūnai šoka ant savo aukos, tačiau nepataiko, medžio šaka lūžta arba vėjas juos tiesiog nubloškia – todėl jie dažnai nukrenta ant žemės. O evoliucija pasirūpino, kad šie gyvūnai išgyventų kritimus.

Natūralios atrankos būdu katės sugebėjo išvystyti instinktą, kuris leidžia nuolatos jausti, kur yra žemė – panašiai, kaip žmonės jaučia lygsvarą. Tada, jei katė dar turi laiko, ji pasuka savo kūną tarsi gimnastas – ir kojas nukreipia taip, kad ant jų ir nusileistų.

Biologas Robertas Dudley iš Kalifornijos Berkeley universiteto sako, kad visi medžiuose gyvenantys sutvėrimai turi vadinamąjį ištiesinimo ore refleksą.

Profesorius Andrew Bieweneris pasakoja, kad katės taip pat gali ištiesti kojas ir sukurti parašiuto efektą. Tiesa, nėra nustatyta, kiek tai sulėtina katės kritimą. Išskėtus kojas, padidėja jų kūno paviršius, o tai padidina oro pasipriešinimą.

Kai nusileidžia ant žemės, raumeningos kačių kojos suveikia tarsi amortizatoriai. Jimas Usherwoodas iš Karališkojo veterinarijos koledžo sako, kad katės turi ilgas ir itin paklusnias kojas. Šios kojos yra pakankamai raumeningos, o raumenys paskirsto nusileidimo metu sukuriamą energiją, todėl ji nenukeliauja į kaulus ir šių nesulaužo.

Anot A.Biewenerio, raumeningos ir šoklios kojos padidina atstumą, per kurį susidūrimo metu sukuriama energija išsisklaido. Jis sako, kad susidūrimo jėga yra ženkliai didesnė, kai nusileidimas yra kietas.

Be to, kačių kojos yra lenktos – o ne tiesios, kaip žmonių ar arklių. Tad, anot J.Socha, susidūrimo jėga nėra perduodama tiesiogiai. Jeigu katė nusileistų ant žemės visiškai tiesiomis kojomis, jos kojų kaulai neabejotinai lūžtų. Tačiau jų sąnariai susilenkia, todėl dalis energijos nukeliauja į sąnarius ir kaului tenkanti jėga dar labiau sumažinama.

Žinoma, tai nereiškia, kad katė gali nukristi ant žemės ir išlikti visiškai sveika. Krisdamos iš didžiulio aukščio net ir katės gali patirti lūžių ar kitų sužeidimų – todėl bet kokiu atveju jas reikėtų saugoti. Net jei ant palangės ir tupi labai jau apetitiškai atrodantis žvirblis.

Parengta pagal BBC.