„Žmonės yra keisti ir sunkiai prognozuojami“. Suvalgė ne tik žalią ir nesmulkintą graužiką, bet ir visą gyvatę barškuolę

Pirmą kartą šis koprolitas buvo aptiktas dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, atliekant akmeninių olų Peko žemupyje tyrimus, vadinamojoje Konejo pastogėje (angl. Conejo Shelter). Čia žmonės gyveno paskutinius 14-12 tūkstančius metų – tą liudija ir aptinkamos išmatos. Archeologai minėtoje oloje aptiko apie tūkstantį žmogiškų koprolitų, kas reiškia, kad ši vieta greičiausiai buvo naudojama kaip tualetas.

Ir čia peršokime į šiuos laikus, kur Teksaso A&M universiteto mokslininkai ištyrė radinius ir apie juos paskelbė žurnale „Journal of Archeological Science“. Ataskaitoje rašoma, kad išmatose aptikta agavos ir opuncijos (kaktusinių šeimos augalas) pėdsakų, o taip pat kitų augalų, žinomai naudotų ekonominiais ar medicininiais tikslais.

Bet ganėtinai netikėtas radinys buvo smulkaus graužiko likučiai. Graužiko, kuris, sprendžiant pagal ženklus, buvo suvalgytas žalias ir nesmulkintas. O kas dar keisčiau – suakmenėjusiose išmatose buvo aptikti ir kaulai, žvynai bei viena iltis, priklausanti arba teksasinei barškuolei (Crotalus atrox), arba variagalvei skydasnukei angiai (Agkistrodon contortrix) – žodžiu, kažkuriai iš dviejų nuodingiausių Šiaurės Amerikos gyvačių.

„Kadangi aptiktas tik vienas toks pavyzdys, tiksliai negalime pasakyti, ar koprolitas reprezentuoja paprotį, ar pavienį atvejį. Žmonės yra keisti ir sunkiai prognozuojami, kartais sunkiai suprantami. Tai mums pirmas žinomas tokio tipo radinys, tad nenorime daryti skubių išvadų gerai visko neištyrinėję“, – portalui „IFL Science“ sakė tyrimo vadovė Elanora Sonderman.

Ir nors gyvatės nedažnai įtraukiamos į mūsų įprastus meniu, vis dėlto keli tyrimai rodo, kad žmonės šiame regione mito gyvatėmis – ypač sunkesniais laikais – bet paprastai pašalindami galvas, žvynus ir odą, ir jas virdami ar kepdami. Todėl radinys kelia teisėtą klausimą: kodėl kas nors valgytų barškuolę žalią ir visą?

Ritualas, žinoma.

„Šiame regione – kaip ir didelėje likusio pasaulio dalyje – gyvatės yra stiprūs simboliai, ir nuodingos gyvatės suvalgymas tokiu būdu, kokį demonstruoja koprolitas (visos ir niekaip kulinariškai neparuoštos) atspindi žemutinio Peko senovės žmonių ritualinio valgymo atvejį“, – rašo tyrimo autoriai.

Daugybė kultūrų tiki, kad gyvatės valdo kai kuriuos Žemės elementus, ir daug kur šios reptilijos naudojamos ritualuose. Hopių gentis, norėdama užsitikrinti vandens prieinamumą ir gerą derlių, kasmet rengdavo Gyvatės šokį. Jo metu šventės dalyviai įduodavo savo surinktas gyvates šamanui, kuris imdavo jas į burną, taip ragindamas gyvates perduoti žinias vandens dvasioms. Actekai gyvates taip pat siejo su vandens dvasiomis.

„Ritualo nustatymas archeologijoje yra vienas sunkiausių dalykų. Mes dažnai galime nustatyti, kas vyko, bet kodėl – čia jau sunkioji dalis. Žinome, kad šioje pasaulio dalyje ritualuose buvo naudojamos psichoaktyviosios medžiagos – tokios, kaip kvaitulinis pejotlis ar durnaropė. Taip pat iš piešinių ant uolų žinome, kad olos, panašios į Konejo pastogę, vietiniams žmonėms buvo labai svarbios“, – teigia E.Sonderman.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad pakitusi sąmonė sukuria tam tikrą vaizdinę patirtį, kuri įžengia į kultūrinį foną, todėl zigzaginės ar banguojančios linijos gali būti suprantamos kaip gyvatė.