Kur iš tikro dingo Hirošima? Surado tai, kas liko po branduolinio sprogimo

Istorijos vadovėliuose rašoma, kad Hirošima yra pirmasis pasaulyje miestas, kurį sunaikino atominis sprogimas, įvykęs pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. rugpjūčio 6 dieną. Tačiau kas nutiko pačiam miestui, kurį nusiaubė neįtikėtina, viską naikinanti ugnis? Kur dingo Hirošima, jos fiziniai fragmentai?

Panašu, kad galų gale – netyčia – rastas atsakymas į šį siaubingą klausimą, rašo „Science Alert“.

2015 metais į pensiją išėjęs geologas ir jūrų ekologas Mario Wannieris tyrinėjo smėlio, surinkto Japonijos Motoujinos pusiasalyje mėginius. Šis pusiasalis yra vos už 6 kilometrų į pietus nuo Hirošimos bombos sprogimo taško.

M.Wannieris su kolega mokslininku Marcu de Urreiztieta ketino ieškoti mikroskopinių organizmų – foraminiferų – pėdsakų smėlyje. Tačiau rado visai ne tai.

„Smėlyje buvo kažkas kito. Žvelgiant į mėginį tai yra labai akivaizdu. Neįprastų dalelių nepastebėti neįmanoma. Jos daugiausiai yra aerodinamiškos formos, stikliškos, apvalios“, – sakė mokslininkas.

Šie keisti stiklo rutuliukai – kai kurie jų primena stikliškas nuolaužas, kurios į atmosferą išmetamos po stiprių meteoritų smūgių – sudaro iki 2,5 proc. viso smėlio paplūdimiuose aplink Hirošimą.

Neįprasto radinio paskatintas M.Wannieris su kolegomis surinko apie 10 000 šio neįprasto smėlio mėginių – juos vėliau ištyrė Kalifornijos universiteto Berklyje ir Berklio laboratorijos mokslininkai, taikę elektroninės mikroskopijos ir rentgeno analizės metodus.

Jų išvados, aprašomos naujame moksliniame darbe, siūlo tik vieną „tinkamą paaiškinimą“, iš kur smėlyje atsirado stikliški rutuliukai: tai yra pirmas mokslui žinomas atvejis, kai analizuotos atominio sprogimo miesto aplinkoje liekanos.

„Nustebus po šių dalelių atradimo man kilo tik vienas svarbus klausimas. Vieną minutę miestas stovi, kitą minutę jo jau nebėra. Taigi klausimas toks: kur yra miestas? Kur yra jį sudariusi materija?“ – uždavė klausimą M.Wannieris.

Anot tyrimus atlikusių mokslininkų, žaliavos, kadaise sudariusios Hirošimos miestą – jo pastatai, plienas, stiklas, betonas – buvo nušluotos atominio sprogimo ir sulydytos neįtikėtiname karštyje, o kai atvėso, šios nuolaužos lietumi krito ant Žemės mažų stiklo rutuliukų pavidalu.

Šie rutuliukai oficialiai yra vadinami Motoujinos sprogimo nuolaužomis (MFD, Motoujina Fallout Debris), tačiau jiems suteiktas yra ir mažiau oficialus pavadinimas – hirošimaitai. Mat mokslininkai palygino juos su trinititais – panašiais stikliniais rutuliukais, kurie buvo rasti JAV atominių bandymų poligone, vadinamame Trinity.

„Paviršiaus materija išgarinama ir pakeliama iki debesų, kur aukšta temperatūra pakeičia fizinę būseną. Sąveikų tarp dalelių yra daugybė. Daug rutuliukų susiduria, todėl susidaro jų aglomeratai“, – keistesnių formų susidarymą aiškino M.Wannieris.

Žinoma, neabejotinai patvirtinti šių mokslininkų išvadas nebus lengva, tačiau tyrimo autoriai tvirtina, kad jų stebėtiems įrodymams kito logiško paaiškinimo tiesiog nėra.

Tarp stebėtų įrodymų – ir unikali keistųjų dalelių mikrostruktūra, ir ekstremali kaitra, kurios reikėtų tokių dalelių susiformavimui, ir milžiniškas tokių rutuliukų kiekis (apytiksliais paskaičiavimais – tūkstančiai tonų), įsimaišęs į Hirošimos įlankos paplūdimių smėlį.

Įdomiausia tai, kad net per septynis dešimtmečius nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos niekas šių rutuliukų nerado, nors Japonijos mokslininkai po pražūtingojo sprogimo ne kartą analizavo dirvožemį, tyrė jo radioaktyvumą.

Įvertinus viską, kas vyko tuo metu, veikiausiai neturėtume per daug nustebti, kad niekas per daug nekreipė dėmesio į fizine dirvožemio mėginių išvaizdą, svarsto pastarojo tyrimo autoriai.

„Netrukus po sprogimo Hirošimoje ir kiek vėliau Nagasakyje, po iki tol niekada neregėto sunaikinimo masto ir gelbėtojai, ir gydytojai, ir mokslininkai visas savo pastangas sutelkė į žmonių kančių mažinimą ir atominės spinduliuotės efekto matavimą. Ir kažkaip šioje ypatingos skubos situacijoje niekam nešovė mintis kelti klausimą apie tai, kur dingo miesto statiniai“, – teigia tyrimo autoriai.

Rezultatai publikuoti žurnale „Anthropocene“.