Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Mokslininkai tvirtina išmatavę tai, ką jie vadina didžiausia jūržolių sankaupa stebėjimų istorijoje: jo driekias per 8850 kilometrų Atlanto vandenyne. Šią sankaupą sudaro 20 mln. tonų sargaso dumblių – maždaug tiek, kiek svertų 200 užpildytų lėktuvnešių, – rašo „Science Alert“. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Didžioji Atlanto sargaso juosta, kaip ji dabar vadinama, vis dar plečiasi dėl mitybinių medžiagų, kurias išplauna Amazonė iš vienos pusės ir Vakarų Afrikos pakrantės upės iš kitos. Dalis šių mitybinių medžiagų į vandenyną galėjo patekti dėl miškų iškirtimo, taip pat gali būti išplaunamos trąšos, gausiai naudojamos žemdirbystėje. NASA kosminių palydovų duomenys ir vietoje surinkti dumblių mėginiai leido mokslininkams nustatyti šių dumblių augimo lūžio tašką: tai nutiko 2011 metais. Nuo to laiko beveik kiekvienais metais stebimi mižiniški dumblių žydėjimai ir nėra jokio ženklo, kad ši tendencija keistųsi – paskutinis dumblių žydėjimas driekėsi nuo pat Vakarų Afrikos iki Meksikos įlankos. Šiuos pokyčius mokslininkai sieja su miškų kirtimu gausėjančiu trąšų naudojimu abipus Atlanto vandenyno, tačiau aiškiai pasakyti, kad būtent toks yra priežasties ir pasekmės ryšys, ekspertai dar negali. Nepaisant to, kad įtarimų aiškios išvados dar nepakeitė, mokslininkai užtikrinti, kad artimiausiu metu padėties pagerėjimo tikėtis nereikėtų. „Duomenys apie praturtinimą mitybinėmis medžiagomis yra preliminarūs ir grindžiami ribotais mėginių tyrimų rezultatais bei kita aplinkos stebėjimo informacija. Norint patvirtinti mūsų hipoteze reikia atlikti daugiau tyrimų. Kita vertus, remdamasis 20 pastarųjų metų duomenimis galiu pasakyti, kad ši dumblių juosta yra nauja norma“, – sakė Pietų Floridos universiteto (JAV) okeanografas, tyrimo vadovas Chuanminas Hu. O ką ši milžiniška dumblių sankaupa reiškia patiems vandenynams? Deja, turime pernelyg mažai žinių, kad jau dabar galėtume daryti kokias nors išvadas. Dumblių žydėjimas vandenynui nebūtinai yra žalingas: sargasas teikia prieglobstį vėžliams, krabams, paukščiams ir žuvims, taip pat gamina deguonį, kuris ištirpsta vandenyje ir leidžia kvėpuoti vandens sutvėrimams, kurie tuo pačiu metu gali maitintis dumbliais. Kita vertus, dumblių perteklius gali apriboti tam tikrų vandenyno gyvūnijos rūšių judėjimą ir kvėpavimą, ypač pakrančių teritorijose. O numiręs sargasas, jei jo bus pernelyg gausu, gali uždusinti ir koralus bei jūrų dumblius. Pūvantis sargasas paplūdimyje taip pat gali skleisti pūvančių kiaušinių kvapą – puvimo metu išsiskirtų vandenilio sulfido dujos, kurios ne tik baidytų turistus dėl nemalonaus kvapo, bet ir galėtų sukelti sveikatos sutrikimų, ypač žmonėms, jau sergantiems kvėpavimo ligomis. Dabar sargaso plotai būna labiausiai išsiplėtę tarp balandžio ir liepos, o vėliau pradeda po truputį sklaidytis, tačiau kai kurios sėklos, likusios iš žiemos, kitą vasarą prisideda prie dar didesnių plotų apaugimo raudonaisiais dumbliais. „Tai, kad dumblių augimas tapo tokiu nevaldomu, reiškia, kad veikiausiai pasikeitė vandenyno chemija. Tikriausiai tokia ji ir liks“, – sake C.Hu. Sargaso augimą gali lemti daug veiksnių, įskaitant vandens druskingumą bei temperatūrą. Mokslininkai kol kas neturi mitybinių medžiagų matavimo tiesioginių duomenų per visus tyrimo trukmės metus – kai kuriais atvejais mitybinių medžiagų koncentracija vertinama netiesiogiai, per kitus signalus. 2011 metais sargaso plotas taip pat buvo itin smarkiai išsiplėtęs – vis dar stebime šio išsiplėtimo pasekmes. Prie mitybinių medžiagų, išnešamų Amazonės upės, stebimas jūros lygio augimas Vakarų Afrikos pakrantėje, kuris taip pat iš gilesnių medžiagų link paviršiaus iškelia daugiau mitybinių medžiagų. Ilgainiui mitybinių medžiagų koncentracijos didėjimas lėmė rekordinį dumblių plotą, užfiksuotą praėjusią vasarą ir aprašytą naujausiame tyrime. Mokslininkams žinant problemos mastą bus siekiama išsiaiškinti problemos priežastis ir pasekmes – krituliams, vandenyno srovėms, žmonių veiklai ir kitiems dalykams. „Tikimės, kad mūsų žinios taps pagrindu geresniam šio reiškinio suvokimui ir reagavimui į jį, tačiau dar reikia atlikti daugiau darbo“, – sakė tyrimo autorius. Mokslinį darbą aprašantį straipsnį publikavo žurnalas „Science“. |