Štai kas būtų tikras išsigelbėjimas nuo dantistų: tereikia kažkaip išmokti tai, ką moka krokodilai

Krokodilų sukandimo jėga yra viena stipresnių visame gyvūnijos pasaulyje – tokios jėgos jiems prireikia, kad galėtų traiškyti vėžlių kiautus, nepaleisti įsikandus antilopių gnu bei kito stambaus grobio. Dėl šios priežasties ypač stebina Misūrio universiteto mokslininkų nustatytas faktas, kad krokodilai – ir net jų žolėdžiai protėviai – turėjo ploną emalį, dengiantį dantis. Šis faktas kertasi su žiniomis apie kitų rūšių – žmonių ar kitų plėšrūnų – dantų emalį, kurio sluoksnis yra pakankamai storas. Tuo pačiu, šis atradimas gali atverti naujas galimybes stomatologijoje.

„Supratę genetinius mechanizmus, veikiančius pas krokodilus bei kitus ne žinduoliams priklausančius gyvūnus, galbūt sugebėsime bioinžineriškai pasitobulinti ir savo dantis. Galbūt ateityje nebereikės karūnėlių, nes žmonės galės tiesiog „užsiauginti“ naujus dantis vietoje nudėvėtų“, – sako Brianne Schmiegelow iš Misūrio universiteto.

Tyrimą atlikę mokslininkai naudojo trimatį rentgeno spindulių skenerį, kuriuo išmatavo krokodilų dantų emalio storį. Matavimai parodė, kad nepaisant dantų tipo, gyvūno amžiaus ar dietos, visi dantys turi gana ploną emalio sluoksnį. Vėliau tyrėjai šiuos duomenis palygino su priešistorinių roplių – dinozaurų – dantų emalio storiu ir mokslininkų nuostabai rezultatai sutapo. Pavyzdžiui, netgi gigantiškas plėšrūnas tiranozauras, apie kurio legendinį sukandimą kuriami filmai, turėjo dantų emalio sluoksnį, panašų į šiandienos krokodilų.

Mokslininkai šį nuostabą keliantį faktą bando aiškinti tuo, kad krokodilai sugeba pakeisti pažeistus dantis – per gyvenimą krokodilas kiekvieną iš vidutiniškai 80 dantų gali pakeisti apie 50 kartų. Tai reiškia, kad vidutiniškai krokodilas užsiaugina apie 4000 naujų dantų. Misūrio universiteto mokslininkai ruošiasi tyrinėti šią savybę, turėdami omenyje duomenis apie emalio storį – toliau bus aiškinamasi, kada tiksliai krokodilai keičia dantis ir kaip veikia šis mechanizmas.

Visi šie duomenys bus lyginami su kitų gyvūnų ir netgi dinozaurų dantų specifika – bandant išsiaiškinti genetinį mechanizmą, lemiantį šią įdomią savybę. Pasak anatomijos profesoriaus Casey Holliday iš Misūrio universiteto medicinos mokyklos, emalio sluoksniui susidaryti prireikia gan daug laiko ir resursų. Todėl natūralu, kad gamta renkasi arba ploną sluoksnį ir keičiamus dantis, arba storą sluoksnį ant dantis visam gyvenimui. Bet kokiu atveju, šie tyrimai galbūt jau netrukus atvers kelią revoliucijai stomatologijoje.