Tai skamba kaip kraupus katastrofų filmas, bet tai buvo realybė: kaip keistas gamtos reiškinys Afrikoje pražudė tūkstančius žmonių

„Negalėjau nei kalbėti, nei vaikščioti“

1986 m. rugpjūčio 21 d. vakare netoli ežero gyvenę žemdirbiai išgirdo keistą griausmą. Tuo pačiu metu iš ežero į padangę išsiveržė putų fontanas, o virš vandens susiformavo baltas debesis.

Maždaug 100 metrų skersmens už orą sunkesnis debesis nusileido žemyn ir ėmė, pučiamas vėjo, sklęsti pažeme. Išsisklaidžius vandens garams, debesis tapo nematomu. Kai netoliese dirbę žemdirbiai išėjo iš namų pasižiūrėti, kas čia vyksta, jie prarado sąmonę.

Mirtinas ir nematomas debesis pažeme nuslinko tolyn, į netoliese ežero buvusį slėnį. Jame buvo keli kaimai.

Žmonės vietovėse, pro kurias praslinko debesis, apalpo ir prarado sąmonę arba mirė. Debesis palietė tiek žmones keliuose, tiek dirbusius laukuose, tiek buvusius namuose.

Niose ir Kame – pirmuosiuose kaimuose, kuriuos pasiekė debesis – išgyveno tik keturi žmonės, kurie laimingo atsitiktinumo dėka buvo aukščiau žemės negu visi kiti. Debesis jų nekliudė.

Nematomas žudikas slinko toliau. Debesies greitis buvo maždaug 20-50 km/val. Jis pražudė net 25 kilometrų spinduliu nuo ežero buvusius žmones, atsidūrusius jo kelyje.

Per artimiausias dvi dienas, kuomet žmonės iš aplinkinių Kamerūno vietovių įžengė į slėnį, jie rado daug žmonių ir galvijų kūnų, gulinčių ant žemės.

Ežeras taip pat pasikeitė. Jis buvo seklesnis. Jo paviršiuje plūduriavo lapai ir augalai. Pasikeitė ir jo spalva – anksčiau buvęs mėlynas, kaip ir kiti ežerai, dabar jis patamsėjo ir pasidarė rausvos spalvos.

Po dviejų dienų, rugpjūčio 23 d., debesis beveik išsisklaidė. Dalis žmonių, kuriuos nuodingas debesis paveikė silpniau, atgavo sąmonę. Kai kurie jų su siaubu suprato, kad jų šeimos nariai, kaimynai ir laikyti galvijai visi mirė.

Išgyvenę žmonės teigė, kad prieš prarasdami sąmonę springo, juto deginantį skausmą nosyje ir gerklėje, dalis jų patirtą jausmą lygino su jausmu, patiriamu, kai tave smaugia ir pradeda trūkti oro.

Štai vieno žmogaus, išgyvenusio nelaimę, prisiminimai:

„Aš negalėjau kalbėti. Pradėjau alpti. Negalėjau atverti burnos, nes tada pajusdavau siaubingą kvapą. Išgirdau, kaip mano dukra pradėjo knarkti, bet tai skambėjo nenatūraliai, baisiai... Bandydamas pasiekti dukros lovą apalpau ir praradau sąmonę. Gulėjau ten iki dar kitos dienos ryto, kol mane pažadino į duris pasibeldęs draugas. (…) Atvėriau duris. Norėjau kalbėti, bet negalėjau netgi iškvėpti. Mano dukra jau buvo mirusi... Aš maniau, kad ji vis dar miega... (…) Nuėjau į kaimynų namus. Jie visi buvo mirę... Aš nutariau išvažiuoti... Sėdau ant motociklo. (…) Kol važiavau pro Niosą, nemačiau nė vieno gyvo padaro. Nuvykęs į kitą kaimą, nebegalėjau nei kalbėti, nei vaikščioti, mano kūnas buvo visiškai silpnas“.

Iš viso tokiomis baisiomis aplinkybėmis mirė net 1743 slėnyje gyvenę žmonės. Apie 4 tūkst. išgyvenusių žmonių vėliau skundėsi kvėpavimo takų problemomis.

Tikriausiai sutiksite – visa tai, ką čia skambate, skamba kaip siaubo filmo scenarijus. Tačiau tai buvo tikrovė. Kas čia nutiko?

Kaltas anglies dvideginis

Šio įvykio tirti atvykę mokslininkai nustatė, kad debesyje buvo daug anglies dvideginio (CO₂). Tai leido suprasti, kodėl debesis slinko pažeme – anglies dvideginis yra maždaug pusantro karto sunkesnis už orą.

Paaiškėjo, kad debesis buvo būtent anglies dvideginio ir oro mišinys. Būtent anglies dvideginis ir pražudė žmones. Į atmosferą išsiveržė net apie 100 000-300 000 tonų šių dujų.

Ypač didelė jo koncentracija debesyje privertė žmones prarasti sąmonę ir nustoti kvėpuoti.

Slinkdamas tolyn, debesis pamažu sklaidėsi, jame vis daugėjo oro ir mažėjo anglies dvideginio. Maždaug 25 kilometrų atstumu nuo ežero anglies dvideginio kiekis jau nebuvo mirtinas ir žmonės tik prarasdavo sąmonę.

Tais atvejais, kai anglies dvideginio koncentracija ore buvo mažesnė negu 15 procentų, žmonės tik prarasdavo sąmonę, bet likdavo gyvi.

Jei anglies dvideginio koncentracija ore buvo didesnė negu 15 proc. – tokia ji buvo debesiui slenkant pro artimiausius kaimus – žmonės nustodavo kvėpuoti ir mirdavo. Palyginimui, įprastinė anglies dvideginio koncentracija ore siekia apie 0,04 proc.

Kamerūno valdžia reagavo į situaciją. Ant ežero kranto buvo sumontuota įranga, stebėjusi anglies dvideginio koncentraciją ore.

Apylinkių žmonės žinojo – jei koncentracija viršys pavojingą lygį, ims skambėti pavojaus signalas. Jis reikš, kad žmonės iš karto turi lipti į kuo aukštesnes vietas, kad nuodingos dujos praslinktų po jais.

Po kurio laiko mokslininkai išsiaiškino, ir kodėl įvyko toks dujų išsiveržimas. Jų manymu, nedidelis anglies dvideginio kiekis Nioso ežero dugne į ežero vandenį nuolat patekdavo iš tiesiai po ežeru esančio magmos sluoksnio. Šį kelių kilometrų gylyje esantį sluoksnį ir ežerą jungia natūraliai susiformavęs „vamzdis“, pro kurį prieš keliolika tūkstančių metų iššovus magmai ir susiformavo vulkaninės kilmės ežeras. Per tą „vamzdį“ ežerą ir pasiekdavo dujos iš žemės gelmės.

Nuodingos dujos po 200 metrų vandens sluoksniu kaupėsi ir buvo „įkalintos“ ilgą laiką. Jos kaupėsi dugne, nes storas iš viršaus jas slėgusio vandens sluoksnis joms neleido iškilti.

Bet lemtingąją dieną kažkoks išorinis veiksnys, greičiausiai kur nors po vandeniu įvykusi uolų nuošliauža, išderino po vandeniu per ilgus metus susiklosčiusią pusiausvyrą, privertė dujas kilti aukštyn ir sukėlė išsiveržimą.

Mokslininkai padarė išvadą, kad dujų ir vandens fontanas iššauti turėjo net į 100 metrų aukštį, taip pat sudaryti maždaug 25 metrų aukščio bangą.

2001 m. ežere buvo sumontuota speciali įranga, kuri anglies dvideginį po truputį „išpumpuoja“ iš ežero dugno, kad negalėtų susikaupti jo pavojinga koncentracija.

Tik praėjus kuriam laikui po nelaimės buvo suprasta, kad Nioso tragedija nebuvo vienintelis tokio pobūdžio įvykis.

Legendos, kuriose buvo tiesos

Maždaug dviem metais anksčiau, 1984 m. rugpjūčio 15 d., kamerūniečiai, gyvenę prie mažesnio Manuno ežero maždaug 100 kilometrų į pietryčius nuo Nioso, irgi išgirdo keistą griausmą.

Apie pusę dvylikos nakties anglies dvideginis irgi išsiveržė iš ežero bei susiformavo debesis, kuris nuslinko į slėnį netoliese.

Kai žemdirbiai iš netoliese esančio Ndžinduno kaimo anksti ryte atėjo dirbti į slėnyje esančius laukus, jie įžengė į debesį, apalpo ir mirė. Iš viso mirė 37 žmonės.

Tačiau, skirtingai negu Nioso atveju, šįkart gyvų liudininkų nebuvo – kol aukos buvo rastos, debesis spėjo išsisklaidyti. Todėl Kamerūno valdžia iki Nioso tragedijos manė, kad jų mirtis – ne gamtinis, o žmogaus sukeltas reiškinys.

Manyta, kad žemdirbius pražudė arba teroristinis išpuolis, arba kažkieno išpilti pavojingi chemikalai. Tik po Nioso tragedijos šie du įvykiai buvo susieti.

Vietinių gyventojų legendos, siekiančios tolimus laikus, pasakoja, kad iš Manuno ežero retkarčiais išskrenda piktosios dvasios, kurios išžudo aplinkui gyvenančius žmones.

Mokslininkai dabar jau mano, kad šios legendos neatsirado be priežasties – jos paremtos panašiais įvykiais, nutikusiais tolimoje praeityje.

Gali būti ir daugiau tokių įvykių

Ar tokių sprogimų gali būti daugiau? Gali. Pavyzdžiui, mokslininkai nerimauja dėl Kivu ežero, esančio tarp Ruandos ir Kongo. Jis yra dvigubai gilesnis ir jo dugne, parodė tyrimai, irgi kaupiasi dujos.

Nuosėdinių sluoksnių tyrimai rodo, kad panašus sprogimas čia galimai įvyko prieš 7-8 tūkst. metų.

Prie šio ežero gyvena apie 2 milijonus žmonių. Todėl čia buvo įrengta sistema, kuri nuolat stebi dujų slėgį ežere. Mokslininkai perspėja, kad jei čia įvyktų panašus sprogimas, tai galėtų būti daugiausia aukų nusinešusi gamtinė katastrofa nuo 2004 m. cunamio Indijos vandenyne.

Pavojų potencialiai kelia ir vienas ežeras Ekvadore, kuris taip pat yra gilus ir kuriame yra didelė anglies dvideginio koncentracija. Bet ar galėtų toks sprogimas įvykti Europoje esančiame ežere?

Lietuviams bijoti nereikia

Bet koks ežeras staiga sprogti ir išleisti anglies dvideginio negali. Tokia nelaimė gali įvykti tik tam tikrus kriterijus atitinkančiuose ežeruose.

Pirmiausia, ežeras turi būti gilus. Jei jo gylis siekia kelis ar keliolika metrų, ežerui pakanka nedidelio išorės dirgiklio – pavyzdžiui, stipresnio vėjo – kad ežero vandens sluoksniai susimaišytų ir jame susikaupusios dujos patektų į orą. Tai reiškia, kad pavojingas dujų kiekis ežere nespėja susikaupti.

Tačiau giliuose ežeruose vanduo funkcionuoja tarsi kamštis šampano butelyje. Jis pakankamai slegia dujas, kad šios negalėtų paprastai išsiveržti į orą. Tam jau reikia stipraus išorinio poveikio.

Antras dalykas – ežeras turi būti tokioje vietoje, kur klimatas ir vandens temperatūra yra panaši visus metus. Dėl to sprogimai ir vyksta tropinio klimato zonoje.

Ten, kur egzistuoja metų laikai, rudenį vandens paviršiui atšalus, vanduo ima maišytis – sunkesnis vanduo „nusileidžia“ žemyn, o lengvesnis vanduo su visomis jame susikaupusiomis dujomis kyla aukštyn. Tada dujos patenka į orą.

Tad pavojingas dujų kiekis taip pat nespėja susikaupti. Toks sprogimas galėtų įvykti tik vietoje, kur arba visus metus karšta, arba visus metus šalta.

Trečia, ežeras turi būti vulkaninio aktyvumo zonoje, kad į jį iš po ežero dugno apskritai galėtų patekti ir jame po truputį kauptis anglies dvideginis.

Ir, galų gale, reikalingas išorinis postūmis, kuris sutrikdytų pusiausvyrą – žemės drebėjimas, uolų nuošliauža ar pan.

Tad Lietuvoje tokių nelaimių nenutiks. Tačiau ne visi pasaulio gyventojai dėl to gali būti ramūs.

Parengta pagal „How Stuff Works“, Wikipedia.