Saloje, kur žmonėms draudžiama net koją įkelti, surasti kalnai gumyčių: iš kur jos ten atsirado?

Dabar draustinio prižiūrėtojai mano, kad išsiaiškino, iš kur visos tos gumytės atsirado. Jas suneša patys paukščiai – balnotieji kirai ir sidabriniai kirai, kurie maisto ieško ir žmonių apgyvendintoje sausumoje, o gumytes ryjantys dėl to, kad šios jiems primena kirminus.

Didžiuliai kiekiai tokių gymyčių saloje buvo surasti nesuvirškinto maisto gniutuluose, kartu su kailiu ir kaulais, kuriuos kai kurie paukščiai atryja po maitinimosi. Kai kurie gniutulai buvo gana švieži, bet dauguma buvo labai seni ir smarkiai suirę, todėl ekspertai įsitikinę, kad kirai gumytėmis maitinasi jau kelis dešimtmečius.

Veikiausiai šios gumytės buvo surastos žemės ūkio laukuose didžiojoje saloje – tokiomis ūkininkai riša gėles.

Ir nors gumytės gamtosaugininkams kėlė daugiausiai susirūpinimo, tai nėra vienintelė žmogaus darbo šiukšlė, kurią jie rado atrytuose gniutuluose. Juose buvo ir žvejybinio valo, ir žvejybinių tinklų fragmentų. Mokslininkai netgi rado vieną paukščio gaišeną – kiras žuvo prarijęs didelį žvejybinį kablį, prie kurio buvo pritvirtintas ilgas valas.

„Gumytes pirmą kartą pastebėjome per eilinį paukščių dauginimosi stebėjimo apsilankymą. Mums labai parūpo, kodėl jų saloje tiek daug ir iš kur jos visos atsirado. Kad netrikdytume perinčių paukščių, papildomai saloje apsilankėme rudenį, norėdami surinkti šiukšles. Vos per valandą surinkome tūkstančius gumyčių ir saujas žvejybinio inventoriaus atliekų“, – sakė gamtosaugininkas Markas Granthamas.

Paprastai kirus žmonės vertina kaip nepageidaujamus kaimynus – jie yra triukšmingi, įkyrūs ir mėgsta vogti žmonių maistą. Ir nors Europos pakrantės miestuose sidabrinių kirų pastebima vis daugiau, tai nėra gera bendros populiacijos dydžio indikacija.

Nuo 1969 iki 2015 metų ties Didžiąją Britanija gyvenančių sidabrinių kirų populiacija sumažėjo 60 procentų. Daugiausiai – dėl antropogeninės įtakos: žuvies išteklių pasikeitimo, perėjimo vietų nykimo. Veikiausiai iš dalies dėl to šie paukščiai vis dažniau skrenda į miestus ir vagia maistą bei kapstosi šiukšlėse.

Ne ką geresnėje padėtyje yra ir balnotieji kirai. Per pastaruosius metus jų skaičius perėjimo vietose smarkiai keičiasi, bet paskutinieji metai šios rūšies paukščiams buvo itin liūdni, tvirtina M.Granthamas.

Taigi, iš daugelio pusių žmonių spaudžiamiems gyvūnams gumytės ir žvejybiniai tinklai gyvenimo nė kiek nelengvina, sakė salą prižiūrinčio Nacionalinio fondo atstovė Rachel Holder.

„Tokios vietos, kaip Mulliono sala, turėtų būti saugūs draustiniai mūsų vandens paukščiams, todėl labai nesmagu matyti, kaip ir tokiose vietose gyvūnai kenčia dėl žmonių veiklos“, – sakė ji.

Mulliono sala yra nedidelė, uolėta, joje neauga jokie medžiai. Sutikti joje galima tik paukščius ir mažaūgę augmeniją, todėl tai turėtų būti saugi vieta perėti. Bet jeigu žmonių šiukšlės patenka ir į Antarktidos ledynus, ir į Marianų įdubos gelmę, jų buvimas saloje, esančioje prie pat Britanijos krantų, net nelabai stebina.

O gamtosaugininkai jau ne kartą viešinę pavyzdžius, kaip žmonių šiukšlės gali būti mirtinos banginiams ir kitokioms vandenynuose gyvenančių gyvūnų rūšims.

Dabar Nacionalinis fondas ragina vietos ūkininkus, verslininkus ir gyventojus atidžiau įvertinti, kaip jie išmeta savo šiukšles, ypač – plastiko ir gumos atliekas.

„Vienkartiniai produktai labai neigiamai veikia net pačias atokiausias mūsų šalies vietas. Todėl mums patiems reikėtų imtis atsakomybės išmetinėjant tokius daiktus, nesvarbu, ar būtume jų gamintojai, ar naudotojai“, – sakė Nacionalinio fondo Aplinkos apsaugos veiklų vadovė Lizzy Carlyle.