Tik pusė minutės ir žemėje iki šiol vaikščiotų dinozaurai?

Jeigu minėtas asteroidas būtų nukritęs vos puse minutės vėliau, jis būtų pataikęs kažkur į Ramųjį ar Atlanto vandenyną. Bet kokiu atveju tai būtų sukėlę milžiniškas bangas – tačiau tai nebūtų pražudę daugumos dinozaurų. Žinoma, mes turime iš dinozaurų evoliucionavusius paukščius – tačiau jei ne tai, šiandien vietoje vištų aplinkui lakstinėtų dinozaurai.

Šie nauji faktai buvo atskleisti BBC dokumentiniame filme „The Day the Dinosaurs Died“, kuriame pasakojama, kaip mokslininkai gręžė povandeninį kraterį. Dar 2016 metais geofizikai Jo Morganas iš Imperatoriškojo Londono koledžo ir Seanas Gulickas iš Teksaso universiteto ėmėsi gręžti vandenyno dugną – siekdami daugiau išsiaiškinti apie dinozaurus pražudžiusį meteorą. Nuo to laiko jie analizuoja gautus pavyzdžius. Prieš porą metų vykusioje Mėnulio ir Planetų mokslo konferencijoje komanda surengė savo atradimų pristatymą, tačiau šios naujienos paplito tik tada, kai apie jas buvo pradėta pasakoti dokumentiniame filme.

Svarbu pažymėti tai, kad šiuo atveju nėra tiesioginių įrodymų. Vyraujanti teorija pasakoja apie neskraidančių dinozaurų išnykimą, kurį lėmė susidūrimas su didžiuliu dangaus kūnu, po kurio nuo žemės paviršiaus buvo nušluota augalija ir gyvūnija. Tačiau tai įvyko prieš 66 milijonus metų. Chicxulubo krateris netoli Meksikos krantų atsirado būtent minėtu laikotarpiu – tad laikotarpiai sutampa, tačiau tai vis tiek tėra netiesioginiai duomenys. Be to, susidūrimo su dangaus kūnu teorija nėra vienintelė.

Taigi, laikantis versijos, kad iš tiesų įvyko susidūrimas su asteroidu, kuris pražudė Žemėje gyvenusius dinozaurus, už šią katastrofą atsakingas meteoritas nukrito netoli Jukatano pusiasalio – o dėl susidūrimo pakilo uolienų ir sieros dioksido dulkės. Žinoma, dauguma plunksnuotų dinozaurų žuvo nuo asteroido sprogimo sukeltos bangos - tai turėjo prilygti 10 milijardų atominių bombų, kokios buvo numestos ant Hiroshimos miesto. Tačiau dauguma dinozaurų žuvo vėliau.

Nereikėtų pamiršti ir pasaulinio atvėsimo, kuris prasidėjo dėl į orą pakelto sieros dioksido. Priešingai nei šiltnamio efektą sukeliančios dulkės, sieros dioksidas turi vėsinantį efektą, kuris ir sukėlė daugybę mirčių. Į orą pakeltos uolienų dulkės uždengė saulės šviesą, dėl ko prisnigo itin daug sniego. Dauguma gyvūnų nebuvo pasiruošę staigiam atvėsimui, tačiau kai kas vis dėlto buvo. Ir laimei, prisitaikę tokiems pokyčiams pasirodė ta gyvūnų atšaka, iš kurios vėliau išsivystė žmonija.

Laimei, mūsų proproproprotėviai išgyveno – kadangi išnykus dinozaurams, gležni žmogiškos linijos protėviai bei jų kūdikiai gavo galimybę suklestėti. Mūsų nedideli senoviniai protėviai išgyveno žemės megadrebėjimą, eilę ugnikalnių išsiveržimų, rūgštingą lietų ir matė, kaip dauguma augalų, kuriais jie mito, žūsta. Žinoma, jie patys to nepapasakojo ir neužrašė užrašuose – tačiau mes vis tiek apie tai sužinojome.

Mūsų tolimi protėviai gyveno kartu su senoviniais krokodilais, rykliais – ir nepaisant to, jie išgyveno. Nuo to laiko žmonėms pavyko ištrūkti iš mitybos grandinės – žinoma, išskyrus tuos, kurie patys lenda į nasrus laukiniams žvėrims. Ir, pasirodo, tai nebūtų išsipildę, jei minėtas meteoras būtų pasirodęs 30 sekundžių vėliau.

Parengta pagal „Popular Science“.