Vilniuje grėsmingai didėja tarša ftalatais ir fenoliais: perspėjama, jog laikas imtis priemonių

Ftalatai ir fenoliai yra lengvai migruojanti plastiką suminkštinanti medžiaga, plačiai naudojama gamybos procesuose ir randama įvairiuose buities produktuose – maisto ir gėrimų pakuotėse, namų valymo ir skalbimo priemonėse, žaisluose, kosmetikos gaminiuose, asmens higienos priemonėse. Skaičiuojama, kad vien Europoje per metus pagaminama apie 1,5 mln. tonų plastiko minkštiklių, iš kurių maždaug 70 proc. šio kiekio sudaro ftalatai. Šios medžiagos patenka į valyklas ir kartu su pramonės įmonių ir gyventojų nuotekomis. Didelė jų koncentracija kenkia ne tik gamtai, bet pirmiausiai – žmonių sveikatai. Dėl to iki 2033 m. ES yra įpareigojusi visas nares pasiekti nulinę ftalatų bei fenolių taršą.

Paprasčiau susimokėti padidintos taršos mokestį

 „Vilniaus vandenys“ imasi lyderystės saugant aplinką ir žmones nuo kenksmingų, vis plačiau naudojamų medžiagų ir siūlo Aplinkos ministerijai jau dabar griežtinti reikalavimus gamybos įmonėms: įpareigoti įstatymais jas mažinti į nuotekų valyklas patenkančių prioritetinių pavojingų teršalų koncentracijas bei bazinę taršą, numatyti tarpinius etapus bei veiksmus, kad iki 2033 m. tarša ftalatais būtų nutraukta.

„Kai kurios kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, ftalatų ir fenolių naudojimą gamybos pramonėje griežtai riboja. Toks sprendimas pasitelktas dėl svarių argumentų: prieš patekdamos į nuotekas šios medžiagos pirmiausiai kenkia visiems gyviems organizmams. Europoje su ftalatų išvalymo technologijomis ir jų diegimu vandentvarkoje dar tik eksperimentuojama, tačiau sumažinti taršą galima jau dabar, reguliuojant jų naudojimą pramonėje. Tam būtina palaipsniui keisti ir vartojimo įpročius“, – sako bendrovės „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas.

Tuo metu Lietuvos įstatymai menkai riboja ftalatų bei fenolių naudojimą gamybos procesuose ir toleruoja didelę jų koncentraciją įmonių išleidžiamose nuotekose. Vandentvarkos įmonės yra įpareigotos rūpintis, kad gamintojai neviršytų leistinų normų. Šiuo metu didžiausia leistina ftalatų koncentracija iš gamybos įmonių atitekančiuose nuotekose yra net 40 µg, kai šalies nuotekų valyklos privalo išvalyti ir į aplinką išleisti ne daugiau kaip 2 µg.

„Tiek mes, tiek kiti Lietuvos vandentvarkininkai kovojame su gamybininkais, kurie viršija jau ir taip aukštą ftalatų ir fenolių normą. Tokioms įmonėms skaičiuojame padidintos taršos mokestį, reikalaujame sumažinti taršą, pateikiant taršos mažinimo priemonių planą. Vis labiau griežtiname ir sutartinius įmonių įsipareigojimus. Tačiau įmonėms yra paprasčiau susimokėti padidintos taršos mokestį nei keisti savo požiūrį ir procesus“, – sako „Vilniaus vandenų“ vadovas.  

Nors „Vilniaus vandenims“ ftalatus ir fenolius iš nuotekų išvalyti dar pavyksta ir į gamtą išleidžiamose išvalytose nuotekose ftalatų ir fenolių koncentracija neviršija leistinos normos, vis tik bendrovės specialistai įžvelgia grėsmingai augančią problemą – nuotekose ftalatų bei fenolių koncentracija pastaruosius trejus metus sparčiai didėja. Augimas buvo fiksuojamas net karantino laikotarpiu, kai dauguma įmonių buvo gerokai sumažinusios veiklos apimtis ar net veiklą sustabdžiusios. Tai rodo nekontroliuojamai augantį šių medžiagų naudojimą pramonėje ir vartojimą visuomenėje.

Taip pat „Vilniaus vandenys“ atkreipia dėmesį, kad ftalatais teršia ne tik įmonės, bet ir gyventojai, viešasis sektorius.

„Net jei į upes tekės nuo ftalatų išvalytas vanduo, žmogus juos ir toliau vartos su maisto produktais, valymo priemonėmis, kosmetika, jį supančiais daiktais. Ftalatų taršos ir žalos problema akivaizdžiai liks neišspręsta. Tad mūsų tikslas nėra vien atrasti technologinį valymo sprendimą. Siekiame didesnio visų šalių sąmoningumo ir švaresnės aplinkos. Tiek verslas, tiek gyventojai turi suprasti, kad tarša prasideda nuo jų ir imtis atsakomybės ją mažinant. Gyventojai tą gali padaryti rinkdamiesi aplinkai draugiškesnius produktus, o verslas – keisdamas savo gamybos procesus“, – sako M. Švaikauskas.

Galima ar negalima išvalyti?

„Vilniaus vandenys“ savo iniciatyva dar praėjusiais metais pradėjo ieškoti būdų, kaip ftalatus ir fenolius iš nuotekų išvalyti. Vienas iš galimų sprendimų – valymas naudojant aktyvintą anglį, nanofiltraciją ir oksiduojantį valymą. Bendrovė yra pateikusi užklausas valymo technologijų tiekėjams. Tačiau nurodžius konkrečius su nuotekomis atitekančių ftalatų bei fenolių kiekius bei siekiamus išvalymo rodiklius, kol kas nė vienas jų nepasiūlė efektyvių valymo sprendimų.

Bendrovė savo iniciatyva ir lėšomis užsakė ir tyrimą-studiją, apžvelgiančią ftalatų valymo technologijas Europoje. Studiją atliko Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai. Tyrimas patvirtino, kad kol kas tam sukurtos veiksmingos technologijos nėra. Iš tūkstančių nuotekų valyklų Europoje vos kelios yra įsidiegusios ftalatų valymo technologijas, tačiau jų taikymas yra tik eksperimentinėje stadijoje. Negana to, tyrimai rodo, kad ftalatų ir fenolių valymas daro neigiamą įtaką kitiems nuotekų valymo procesams. Mokslininkai šią studiją ketina paviešinti jau artimiausiu metu.

Papildoma informacija:

Bendrovė „Vilniaus vandenys“ jau ne kartą ieškojo dialogo ir su valdžios institucijomis, siekdama strateginių sprendimų šalies mastu – ragino šalyje kurti nuoseklią sistemą, įgalinančią riboti  ar užkardyti ftalatų naudojimą kasdienėje buityje ir pramonėje, keisti įstatymus, leidžiančius apmokestinti didžiausius teršėjus (tiek buitinius, tiek ir juridinius), o tuomet jau investuojant diegti modernias technologijas, galinčias išvalyti tai, kas liko ir gali patekti į gamtinę aplinką. Vis tik bendrovės kreipimasis į Aplinkos ministeriją liko be atsako. Priešingai, praėjusių metų liepą Aplinkos apsaugos departamentas dėl atlikto mokestinio patikrinimo rezultatų bendrovei „Vilniaus vandenys“ skyrė 7,5 mln. eurų mokestinę prievolę už ftalatus bei fenolius.

Teršalų – ftalatų ir fenolių – kontroliuojančios institucijos niekada nevertino, nors duomenis apie tokių teršalų susidarymą ir išleidimą į aplinką, turėjo. Tiek Aplinkos ministerija, tiek ir ministerijai pavaldžios įstaigos iki mokestinio patikrinimo laikėsi pozicijos, jog miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatus ir fenolius todėl nebuvo reikalavimo ar praktikos miestų nuotekų valyklas pritaikyti valyti specifinius teršalus. Taip pat nebuvo reikalaujama šiuos teršalus įtraukti į taršos leidimus bei deklaruoti ir mokėti už šių teršalų išleidimą mokesčius.