Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Ankstesni tyrimai jau buvo parodę, kad didieji milčiai minta plastiku. Tačiau atlikus naujus tyrimus, paaiškėjo, kad jie minta ir potencialiai toksiškais plastiko priedais, esančiais polistirene – ir patys nepatiria jokio šalutinio poveikio. Ateityje šiuos vabalus galima panaudoti kaip saugų, baltymais praturtintą pašaro papildą. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Didieji milčiai, kurie iš tiesų yra pakankamai nedideli vabalai, gali išspręsti didelę žmonijos plastiko atliekų problemą. Jie ne tik minta įvairių rūšių plastiku, kaip parodė seniau atliktas Stenfordo universiteto tyrimas, bet taip pat ėda polistireną, prisotintą toksiškomis medžiagomis. Vėliau patys didieji milčiai gali būti panaudoti kaip saugus gyvulių pašaro papildas. Tyrimas buvo publikuojamas leidinyje „Environmental Science & Technology“. Šis tyrimas buvo pirmasis, kuris aiškinosi, kur atsiduria plastike esančios cheminės medžiagos po to, kai plastikas suyra gamtoje – šiuo atveju, geltonojo didžiojo milčiaus viduriuose. Tai įrodė, kad plastikos atliekos gali duoti ir naudos. Tyrimo autorė ir Stenfordo universiteto civilinės ir aplinkosaugos inžinerijos doktorantė Anja Malawi Brandon sako, kad to mokslininkai nesitikėjo. Jos nuomone, neįtikėtina, kad didieji milčiai gali misti cheminiais papildais – ir tuo pačiu jų nekaupti savo organizmuose. Ankstesniame savo darbe Stenfordo universiteto bei kitų institucijų mokslininkai buvo atskleidę, kad didieji milčiai, kuriuos lengva kultyvuoti ir panaudoti kaip pašarą gyvūnams – pradedant nuo vištų ir baigiant gyvatėmis bei krevetėmis – gali misti įvairiomis plastiko rūšimis. Jie išsiaiškino, kad mikroorganizmai milčių viduriuose skaido plastiką. Šis atradimas buvo netikėtas ir suteikė daug vilčių. Tačiau vis dar buvo likusios abejonės, ar saugu naudoti plastiku mintančius didžiuosius milčius kaip pašarą gyvūnams – kadangi ilgainiui vabalų organizmuose gali susikaupti plastike esančių toksiškų medžiagų sankaupos. Daugumos su milčiais susijusių tyrimų bendraautorius ir inžinierius iš Stenfordo Civilinės ir aplinkosaugos inžinerijos departamento Wein-Min Wu sako, kad šis tyrimas pateikė atsakymą į klausimą, kurį užduodavo žmonės – ar saugu šerti gyvūnus milčiais, kurie minta polistirenu. A.M. Brandon, Win-Mei Wu ir jų kolegos ėmėsi tyrinėti polistireną, kuris dažnai naudojamas gaminant pakuotes ar apsaugos priemones gabenamoms prekėms. Polistireną sunku perdirbti – dėl jo mažo tankio ir dydžio. Jame yra naudojama liepsnas slopinanti medžiaga heksabromciklododekanas. Šis priedas yra vienas iš daugelio, kurie pagerina plastiko gamybines savybes ar sumažina jų degumą. Anot įvairių tyrimų, vien 2015 metais plastikui gaminti buvo panaudotos 25 tonos šių kenksmingų medžiagų. Kai kurios jų – kaip antai heksabromciklododekanas – gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai ar aplinkai, nuo endokrininių sutrikimų iki neurotoksiškumo. Dėl šios priežasties Europos Sąjunga ketina uždrausti heksabromciklododekaną, o šios medžiagos keliamas rizikas vertina ir JAV aplinkosaugos agentūra. Eksperimento metu didieji milčiai pusę polistireno suvartojo kaip mažyčius, pusiau suirusius fragmentus, o kitą pusę kaip anglies dioksidą. Kartu su juo milčiai išskyrė heksabromciklododekaną – apie 90 procentų per pirmąsias 24 valandas po suvartojimo, o visą – per 48 valandas nuo jo suvartojimo. Niekuo nesiskyrė krevetes, kurios buvo šeriamos heksabromciklododekanu mintančiais milčiais, ir tos, kurios buvo šeriamos toksiškomis medžiagomis nemintančiais milčiais. Milčių viduriuose esantis plastikas galimai vaidino svarbų vaidmenį sukoncentruojant ir pašalinant heksabromciklododekaną. Mokslininkai pažymi, kad milčių pašalintas heksabromciklododekanas vis tiek kelia pavojų, o be to, kitų plastiko priedų likimas milčių organizmuose gali būti kitoks. Nors mokslininkai su viltimi žvelgia į milčius kaip pasaulinės plastiko krizės sprendimo būdą, jie perspėja, kad ilgalaikiai sprendimai yra biologiškai suyrančio plastiko pakaitalai bei sumažėjęs vienkartinių daiktų naudojimas. A.M. Brandon sako, kad tai yra tarsi perspėjimas, verčiantis atsipeikėti. Tai verčia pagalvoti apie tai, ką mes dedame į plastiką – ir kaip vėliau elgiamės su tokiomis medžiagomis. |