Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Nors likęs pasaulis ir toliau kovoja su pasauline pandemija, Rytų Australijoje pelių invazija užliejo ūkius ir miestelius. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Jau kelis mėnesius ši pelių orda niokoja pasėlius, gadina elektros laidus pastatuose ir net kandžioja ligoninės pacientus, palikdama graužikų šlapimo ir išmatų dvoką. Pelės imasi geriamojo vandens atsargų, taip susargdindami žmones, ir naikina šimtų tūkstančių dolerių vertės pasėlius, kuriuos augino ūkininkai, jau išgyvenę sausras, jau nekalbant apie pandemiją.
Nors tai gali pasirodyti lyg siaubo filmo scenarijus, pelių invazijos Australijoje iš tikrųjų yra beveik įprastos dėl keleto veiksnių. Naminės pelės (Mus musculus) yra žemyne introdukuotos rūšys, tačiau labai gerai prisitaikiusios ištverti atšiaurius sausros metus Australijoje, ir klestėti, kai tik sąlygos yra palankios. „Viena pelių pora per veisimo sezoną gali užauginti 500 pelių“, – paaiškina Australijos nacionalinės mokslo agentūros CSIRO tyrimų pareigūnas Steve Henry. Tačiau, anot jo, tokio masto protrūkiai yra retesni.
„Praėjusi vasara buvo labai drėgna, dėl kurios buvo geras pasėlių derlius ir vešli augmenija, tad pelės turėjo prieigą prie didelio maisto kiekio“, – aiškina Charleso Sturt universiteto gamtos mokslų specialistė Maggie Watson. – Prie to pridėkite labai švelnų rudenį, ir šios pelės dauginasi kaip pasiutusios“. Deja, veiksmingiausi gynybos būdai ūkininkams ir gyventojams prieš šią kailinę siautulingą ordą yra nuodai. Labiausiai nukentėjusios valstijos, t. y. Naujojo Pietų Velso vyriausybė dabar skubiai paprašė Sandraugos reguliavimo institucijos patvirtinti antrosios kartos pesticidą, vadinamą bromadiolonu. Tačiau mokslininkai perspėja, kad plačiai naudojant šią cheminę medžiagą, paprastai apsiribojant naudojimu pastatuose ir aplink juos, bus tik dar daugiau žalos. „Antrosios kartos rodenticidai gali prisotinti visą maisto tinklą ir paveikti viską, pradedant šliužais ir baigiant žuvimis“, – „The Conversation“ parašė Edith Cowan universiteto Laukinės gamtos ekologas Robertas Davisas ir jo kolegos. Ištyrę varlėmis mintančias tigrines gyvates, visavalgius, augalija bei sraigėmis besimaitinančius scinkus ir pelėmis mintančias gyvates, mokslininkai rado penkis skirtingus nuodus. „Daugelis roplių – natūralių pelių priešų – taip pat bioakumuliuos rodenticidus, o kadangi ropliai, rodos, sugeba šiek tiek ilgiau išgyventi po to, kai įsisavina rodenticidus, jie patys tampa „toksiškomis laiko bombomis“, kol bet kuris kitas plėšrūnas juos suės“, – sakė Kurtino universiteto gamtos apsaugos biologas Billas Batemanas. „Pirmosios kartos rodenticidai veikia lėčiau, bet greičiau irsta ir todėl mažiau veikia vietinius gyvūnus, kurie gali ėsti užnuodytas peles.“ „Net vilties netekę ūkininkai nenori griebtis bromadiolono vartojimo, mieliau laikosi saugesnio cinko fosfido varianto“, – praneša „ABC“ žurnalistė Lucy Thackray, kurios namus taip pat uzurpavo šie graužikai. Kai kurie ūkininkai, vienas iš jų Ryanas Milgate, taip pat susirūpinę, kad bandymas sumažinti žinomas Australijos dulkių audras yra problema. Tai daroma išlaikant ankstesnių pasėlių pagrindą žemėje, kad viršutinis dirvožemis būtų žemesnis, o tai taip pat sukuria geresnes pelių veisimosi sąlygas.
„Išnaikinti šias peles, tarsi tai būtų nesubalansuota ekosistema, Australijoje iš tikrųjų nėra įmanoma galimybė, jos paprasčiausiai yra tai, ką turime išgyventi“, – sakė gamtos mokslų specialistė Maggie Watson ir paaiškino, kad dar prieš pelių invaziją, Australija turėjo išgyventi plačiapėdžių sterbliapelių ir skėrių antplūdžius. Apskritai tokie aplinkos reiškinių ciklai Australijoje yra natūralūs dėl nenuspėjamų žemyno lietaus modelių. „Australija turėtų investuoti į grūdų saugyklų, kurios mažiau pralaidžios pelėms, tyrimus“, – siūlo Davisas ir jo kolegos, siekdami kuo labiau sumažinti pelėms prieinamą maistą.
„Daugelis plėšriųjų paukščių, kurie natūraliai minta pelėmis, nyksta dėl buveinių praradimo (dėl didėjančios urbanizacijos ir milžiniškų monokultūros pasėlių plotų)“, – aiškina Watson. Taigi rūpintis buveinių struktūromis, kur gyvena plėšrūnai, pavyzdžiui, uolėtomis atodangomis ir likusia augmenija, taip pat gyvybiškai svarbu. „Plėšrieji paukščiai, vietiniai mėsėdžiai gyvūnai, gyvatės ir stambūs driežai – jie yra mūsų priešakinė gynyba nuo pelių antplūdžių“, – sako Batemanas. Vadinasi, nuodijant šiuos plėšrūnus (pelėmis, suėdusias nuodus), ilgainiui bus dar sunkiau kontroliuoti pelių populiacijas. „Jūs galėtumėte visiškai sumažinti plėšriųjų paukščių populiaciją“, – CNN sakė Watson. „Tai gali užtrukti nuo 15 iki 20 metų, kol jie atsikurtų, o tuo tarpu mes neturime jokių natūralių kontrolės būdų sekančiam pelių antplūdžiui.“
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|