Baltijos gintare – pribloškiantis radinys: aptiko 50 mln. metų skruzdėlę, kuriai dar gyvai pro užpakalį išaugo grybas (Foto)

Jau nekalbant apie grybo formos darinį, kyšantį iš skruzdės tiesiosios žarnos, grybelinės infekcijos požymiai akivaizdūs visame vargšės skruzdėlės kūne. Spėjama, kad vabzdį pražudė būtent grybelinė infekcija, maža to, jis įklimpo sakuose (kurie galiausiai virsta gintaru). Tai pats seniausias kada nors skruzdėje aptikto grybelinio parazito pavyzdys.

Mokslininkai naują grybelio rūšį pavadino Allocordyceps baltica – Allocordyceps išvertus iš graikų kalbos reiškia naują gentį, o Baltica – regionas, kur gintaro gabalėlis su skruzdės inkliuzu buvo rastas.

„Tokie atradimai pasitaiko labai retai. Gintare yra cheminių medžiagų, kurios užfiksuoja ląsteles ir audinius, taip pat naikina susijusius mikrobus, kurie įprastomis sąlygomis patys imtųsi naikinimo“, – sako Oregono valstijos universiteto entomologas George‘as Poinaras jaunesnysis, prisidėjęs iš gintaro išgaunant DNR mėginius.

Keistas parazitas

Parazitinių grybelių sunku aptikti ir juos analizuoti dėl itin trumpo jų gyvenimo ciklo, sako G. Poinaras ir pridūria: „Visi be išimties savo organizme turime grybelių, tai neišvengiama“.
Vabzdžiai – puikus grobis tokios rūšies parazitams, nes „jų apstu, be to, jie turtingas maistingų medžiagų šaltinis“, aiškina G. Poinaras.

Skruzdėlės darbininkės – kaip ir gintare amžiams sustingusioji – dažnai tampa Ophiocordyceps rūšies parazitinių grybelių taikiniais. Pastarieji priklauso tai pačiai grupei kaip ir A. baltica. „Buvau kaip reikiant nustebęs, kai supratau, kad tie grybeliai tokie seni“, – sakė G. Poinaras.

Nors A. baltica šiandien greičiausiai ir išnykęs, jis galėjo evoliucionuoti į šiuolaikinius Ophiocordyceps grybelius, nors šiai hipotezei patvirtinti reikia genetinės analizės.

Netradicinė vieta

Pagrindinis A.baltica ir Ophiocordyceps grybelių skirtumas tas, kur grybelis įkuria skruzdėlės organizme. Grybo formos darinys (askokarpas) atlieka grybelio reprodukcinio organo užduotį, jis į aplinką išskiria sporas.

Ophiocordyceps grybelis savo askokarpą dažniausiai užaugina aplink skruzdės kaklą ir galvą. Tada grybelis užgrobia vabzdžio smegenis ir prasideda savotiškas zombių žaidimas – skruzdėlė pradeda vykdyti grybelio nurodymus, pavyzdžiui, atakuoti vietas, kur kiaušinėlius deda kitos skruzdėlės. Tai grybelis užsitikrina, kad sporos bus išbarstytos ten, kur daug potencialių taikinių užgrobimui.

Kol kas nepavyko nustatyti, kodėl A. baltica grybelis savo askokarpui pasirinko skruzdėlės tiesiąją žarną, nors G. Poinatas įtaria, kad tai sumanus sprendimas, siekiant vabzdį ilgiau išlaikyti gyvą, kitaip tariant, išlošti laiko sporų platinimui.

„Tiesioji žarna atvira, tad viskas vyksta paprasčiau nei galvos atveju, kai grybeliui tenka prasiskverbti į galvos kapsulę. Toks grybelio sprendimas leidžia skruzdėlei dar kelias dienas pagyventi, nes vos tik grybelis pažeidžia skruzdės galvą, ji žūsta“, – komentuoja mokslininkas.

Nors ir aiškiai matyti, kad reprodukcinę funkciją atliekantis askokarpas kyšo iš skruzdės tiesiosios žarnos, nestinga įrodymų, jog grybelis apėmęs visą skruzdės kūną. Apžiūrinėjant inkliuzą gintare, akivaizdu, kad grybiena apėmusi ir skruzdės pilvą ir viršutinę kaklo dalį. Kakle ir pilve mokslininkai aptiko ir maišelių, kuriuose – reprodukcinės sporos.

G. Poinaras sako: praktiškai nėra abejonių, kad šiai skruzdei prieš gyvenimo pabaigą teko kaip reikiant pasikankinti.

„Grybienos plitimą skruzdės organizme galima prilyginti agresyviam vėžiui. Tik audiniai šio atveju virto ne vėžinėmis ląstelėmis, o grybeliu“, – teigia mokslininkas.