Protingasis Hansas – arklys, mokėjęs kalbėti vokiškai ir atlikti sudėtingus matematinius veiksmus: galiausiai paaiškėjo, kur slypi gudrybė (Video)

Šiandien mes žinome, kad jei norite, kad kas nors atskirtų Šopeno ir Čaikovskio kompoziciją, tikriausiai geriau eiti pas žmogų, turintį tam tikrą muzikinį pasirengimą, nei arklį. Bet XX amžiaus pradžioje, matyt, to paklausti buvo galima ir arklio.

Ar arkliai yra protingi?

1900 m. matematikos mokytojui Wilhelmui von Ostenui atsibodo dirbti tik su žmonėmis. Jis ėmėsi treniruoti arklį, kad šis išmoktų sudėties veiksmo.

Ketverius metus jis mokė arklį matematikos, prieš pristatydamas rezultatus pasauliui. Žirgas atsakydavo į savo trenerio klausimus pastuksendamas kanopa į žemę.

Tam, žinoma, reikėjo, kad arklys mokėtų vokiečių kalbą, kurią pasirodė, kad Hansas taip pat moka. Arklys, naudodamasis kanopomis, gebėjo ištuksenti abėcėlės raides (A = 1, B = 2 ir kt.),  taip ištardamas žmonių vardus ir bendraudamas pilnais sakiniais. Jis taip pat galėjo identifikuoti menininkus pagal jų darbus.

Nereikia nė sakyti, kad arklys susilaukė dėmesio. Didžiulės minios ateidavo stebėti, kaip arklys bendrauja ir skaičiuoja kanopomis. Tai buvo ne tik pasauliečiai, bet ir biologai bei kitų sričių mokslininkai.

Žinoma, netrūko ir skeptikų. 1904 m. pirmoji žirgą išbandė Vokietijos švietimo taryba, įsteigusi komisiją, kad išsiaiškintų, kas vyksta. 1,5 metų trukusių bandymų laikotarpiu Hanso treneris atsiskyrė nuo žirgo, kad būtų išvengta bet kokių gudrybių. Nepaisant to, arklys ir toliau sugebėjo pasirodyti pagal pareikalavimą, o atsakymai buvo teisingi beveik taip dažnai, kaip tada, kai jo treneris buvo šalia. Komisija galų gale padarė išvadą, kad jokios gudrybės nebuvo, o tai buvo teisinga prielaida, bet tik iš žmogiškosios pusės.

Protingojo Hanso efektas

Komisija įtraukė psichologą ir biologą Oskarą Pfungstą, kuris sugebėjo parengti daug geresnius eksperimentus, kad patikrintų, ar arklys iš tikrųjų moka skaičiuoti, ir ar jis gali suprasti sudėtingą kalbą.

Pradžioje eksperimentai reikalavo klausiamojo laikytis atokiau nuo žirgo, kad šis negalėtų suprasti užuominų iš žmogaus išraiškų (savanoriškų ar nevalingų).

Kito testo metu klausėjai nežinojo atsakymų į jų pateiktus klausimus. Taikydamas šiuos metodus, Oskaras Pfungstas sugebėjo nustatyti, kad kai klausėjas nežinojo atsakymo, žirgas taip pat nežinojo ir kai arklys negalėjo pamatyti klausiančiojo ar kitų žiūrovų, jis pasirodydavo taip pat, kaip ir bet kuris kitas arklys.

Pfungstas suprato, kad Hansas nebuvo genialus matematikas, o tik paprastas arklys, skaitęs atsakymus iš žinančių aplinkinių pagal jų veido mimikas ir laikyseną. Žirgui pasirinkus teisingą skaičių, auditorija ar klausinėtojas sureaguodavo (kartais patys to nepastebėdami), suteikdami žirgui užuominą, kad laikas nustoti stuksenti kanopą į žemę, norint gauti cukraus gabalėlį.

Galbūt Hansas neišmoko matematikos iš mūsų, bet mes tikrai daug ko išmokome iš jo – daugiausia apie eksperimentuose taikomus kriterijus ir papildomų atsargumo priemonių laikymąsi, kad tiriamieji (gyvūnai ar žmonės) negalėtų perskaityti atsakymų iš jų eksperimentatorių teikiamų užuominų.

Nors Hansas vis dar buvo gana populiarus, susidomėjimas juo netrukus ėmė mažėti, kai paaiškėjo, kad jis tiesiog labai gerai moka suprasti žmonių emocijas. Galiausiai Hansas iškeliavo į Pirmąjį pasaulinį karą, o kariuomenė jį arba nušovė, arba suvalgė.