Mokslininkai perspėja: ši problema turės daug didesnių pasekmių, nei manyta - šie gyvūnai gali tiesiog išnykti

Liūdnos žinios

Paskutinė ledo zona – tai regionas, kuriame yra seniausias ir storiausias Arkties ledas. Jis apima daugiau kaip 1 mln. kvadratinių kilometrų plotą nuo Kanados Arkties salyno vakarinės pakrantės iki Grenlandijos šiaurinės pakrantės. Kai mokslininkai pavadino 4 m storio ledo regioną, jie manė, kad jis išsilaikys dešimtmečius.

Tačiau dabar, remiantis ir optimistiškiausiu, ir pesimistiškiausiu su klimato kaita susijusiu scenarijumi, iki 2050 m. ledas smarkiai išretės. Pagal optimistiškiausią scenarijų, anglies dvideginio išmetimą nedelsiant ir drastiškai apribojus, regione galėtų išlikti tik nedidelė ledo dalis. Pagal pesimistiškiausią scenarijų, išmetamųjų teršalų kiekis ir toliau didės dabartiniu tempu, vasaros ledas – ir ant jo gyvenančios baltosios meškos bei ruoniai – išnyks iki 2100 m., pranešė mokslininkai naujame tyrime.

„Deja, tai didžiulis eksperimentas, kurį mes atliekame“, – „Live Science“ sakė tyrimo bendraautorius Robertas Newtonas, Kolumbijos universiteto Lamont-Doherty Žemės observatorijos vyresnysis mokslo darbuotojas. „Jei išnyks ištisus metus išliekantis ledas, žlugs ištisos nuo ledo priklausomos ekosistemos, ir prasidės kažkas naujo.“

Prisitaikiusios prie ledo

Arkties jūros ledo danga kasmet didėja ir mažėja, mažiausią plotą pasiekia vasaros tirpimo sezono pabaigoje, rugsėjo mėnesį, o rudenį ir žiemą atsigauna ir kovo mėnesį pasiekia didžiausią plotą. Tačiau vis labiau šylant atmosferai dėl anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, jūros ledo plotas svyruoja tarp vis mažėjančių ribų – Nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro (National Snow and Ice Data Center, NSIDC) duomenimis, per pastaruosius 15 metų jūros ledo plotas buvo mažiausias per visą palydovinių duomenų registravimo laikotarpį.

Dar blogiau, NSIDC praneša, kad senesnio, storesnio Arkties ledo, kuris išgyveno bent vieną tirpimo sezoną, kiekis yra rekordiškai mažas – maždaug ketvirtadalis viso ledo kiekio, užfiksuoto per pirmuosius palydovinius tyrimus prieš 40 metų.

Dramatiškesnis ledo dangos sumažėjimas gali turėti pražūtingą poveikį gyvūnų, gyvenančių ant kintančio ledo tinklo arba po juo, įskaitant fotosintetinančius dumblius, mažus vėžiagyvius, žuvis, ruonius, narvalus, baltuosius banginius ir baltuosius lokius, gyvenimui.

Kadangi baltieji lokiai yra yra specializuoti plėšrūnai, išnykus ledui jie būtų ypač pažeidžiami. Pritaikytos tykoti jūros ledo viršūnėje, poliarinės meškos medžioja gaudydamos nelaimingus ruonius, kurie išlipa į paviršių kvėpuoti. Poliarinių lokių žandikauliai pritaikyti minkštiems riebalams ir mėsai vartoti, ir nors pastebėta, kad sausumoje lokių mitybos racioną keičia jūros paukščių kiaušiniai ir karibu, 2015 m. žurnale „Frontiers in Ecology and the Environment“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad iš šių šaltinių gaunamos kalorijos neatsveria tų, kurias lokys sudegina maitindamasis šiais gyvūnais, rašoma „Live Science“.

Rugpjūčio 9 d. svarbioje JT Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) ataskaitoje griežtai perspėjama, kad per ateinančius 20 metų Žemė pasieks kritinę ribą – dėl klimato kaitos temperatūra pasaulyje padidės 1,5 laipsnio Celsijaus. Ispanijos leidiniui CTXT nutekintame IPCC ataskaitos trečiojo skyriaus projekte įspėjama, kad per ateinančius ketverius metus pasaulinis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas turi pasiekti aukščiausią lygį, jei norima, kad pasaulinė temperatūra neviršytų 1,5 C.