Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Kalbant apie pasiaukojimą vaikų labui, nedaug mamų galėtų prilygti vorams. Patelės iš plonyčių šilkinių gijų audžia apsauginius voratinklius savo mažyliams arba netgi tampa jų pirmuoju maistu – kai kurių vorų rūšių atstovai ryžtasi beveik viskam savo jaunikliams apsaugoti. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žinoma, šie nariuotakojai turi vieną pranašumą – Žemėje gyvena daug ilgiau už mus, pažymima portale iflscience.com. Praėjusį mėnesį žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ buvo paskelbtas tyrimas, kurio metu mokslininkai analizavo keturis gintaro gabalus, rastus šiaurinėje Mianmaro dalyje, ir aptiko šį tą neįtikėtino – seniausius žinomus vorų motiniško elgesio įrodymus. „Seniai išnykusios vorų rūšies Lagonomegopidae patelės kiaušinėlius tikriausiai dėdavo savo slėptuvėse bei lizduose ir kruopščiai juos saugodavo. Tikėtina, kad išsiritę voriukai kurį laiką būdavo su mama, – aiškinama studijoje. – Motiniško instinkto evoliucija padeda vorams geriau reaguoti į aplinką ir atspindi svarbų vorų raidos etapą.“
Lagonomegopidae klestėjo kreidos periodo viduryje, kai dabartinė Afrika, Šiaurės Amerika ir didžioji Eurazijos dalis buvo vienas milžiniškas superžemynas. Kaip ir daugelis šiandien gyvenančių vorų, Lagonomegopidae turėjo dvi itin dideles akis, padedančias medžioti grobį, tačiau, skirtingai nuo daugelio iki mūsų laikų išlikusių nariuotakojų, šios akys buvo kūno šonuose, ne priekyje. Voro patelę su jaunikliais įkalinę sakai juos taip puikiai išsaugojo, kad mokslininkai pasitelkė kompiuterinę tomografiją ir atkūrė išnykusio voragyvio modelį trimačio vaizdo formatu. „Seniai įtarėme, kad vorams nesvetimas motinystės instinktas, – CNN prisipažino tyrimo bendraautoris Paulas Seldenas. – Aišku, hipotezę patvirtinanti fosilija tikrai nemaišo.“ Jis papasakojo, jog „viskas ėjosi kaip per sviestą: turėjome tris ar keturis egzempliorius, kurie puikiai pagrindė mūsų teoriją“. Nors Lagonomegopidae gyveno beveik prieš 100 mln. metų, gintare įamžintas elgesys būdingas ir dabartiniams vorams. Anot P. Seldeno, viename iš keturių tyrinėtų inkliuzų „Lagonomegopidae patelė apsikabinusi kiaušinėlių kokoną, iš kurio tuoj tuoj turėjo išsiristi voriukai; būtent taip ir elgtųsi medžio plyšyje įsitaisiusi voro patelė“.
Kituose trijuose inkliuzuose matyti ką tik išsiritę voriukai, keletas voratinklio gijų ir kojos fragmentas, tikriausiai kitos patelės, mano tyrėjų komanda. Vadinasi, Lagonomegopidae patelės savo jauniklius kurį laiką saugodavo nuo priešų, panašiai daro ir kai kurių dabartinių vorų rūšių atstovai. Tiesa, kol kas neaišku, kiek laiko neseniai išsiritę voriukai nesitraukdavo nuo mamos ir kaip šios rūšies vorai bendravo tarpusavyje. „Verta paminėti, kad gintare su savo palikuoniais įkalinta voro patelė atspindi unikalią akimirką, – pažymima tyrime. – Radę daugiau panašių fosilijų, ypač jeigu voriukų išsivystymo lygis yra kitoks, galėsime tęsti patelių motinystės instinkto ir galbūt netgi socialinio elgesio tyrimus.“
Tiesa, norint patyrinėti „panašias fosilijas“, mokslininkams teks kulniuoti į muziejų, nes vasario mėnesį karinėms pajėgoms perėmus valdžią Mianmare, paleontologai primygtinai atkalbinėjami nuo sumanymo išgabenti rastus inkliuzus iš šalies. Praėjusį mėnesį atlikto tyrimo metu analizuoti keturi gintaro gabalai atkeliavo iš Pekino universiteto, kur buvo saugomi nuo 2015-ųjų. Visgi P. Seldenas mano, kad mokslui aktualios fosilijos tikriausiai yra lengvai prieinamos visiems. „Įvairiose kolekcijose yra tūkstančiai egzempliorių, – sakė jis. – Tiesą sakant, medžiagos daugiau, nei ją tyrinėti galinčių žmonių.“ |