Kaip atrodytų Žemė, jei neegzistuotų šiuolaikinė žmonija? Štai ką sako mokslas

Kai kurie mokslininkai piešia nepaliestos laukinės gamtos ir gausybės rūšių – nuo pažįstamų iki nelabai pažįstamų – paveikslą. „Manau, kad viskas būtų daug labiau apaugę augmenija, su gausybe gyvūnų, kurie būtų paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą“, – sako Australijos Flinderso universiteto paleontologas ir docentas Trevoras Worthy.

Pasaulis be šiuolaikinių žmonių taip pat galėtų reikšti, kad mūsų išnykę giminaičiai – pavyzdžiui, neandertaliečiai – vis dar egzistuotų. Ir jie, be abejo, taip pat būtų pakeitę kraštovaizdį.

Žmonės suformavo pasaulį daugelio rūšių sąskaita – nuo paukščių dodo (Raphus cucullatus) iki Tasmanijos tigrų (Thylacinus cynocephalus) – kuriuos dėl medžioklės ir buveinių naikinimo išnaikinome.

Konservatyviausiais vertinimais, šiandien Žemėje išnyksta daugiau nei 100 kartų daugiau gyvūnų rūšių, nei nyktų be žmonių – ir yra didžiausias nuo kreidos-paleogeno išnykimo, kurio metu prieš 66 mln. metų pražuvo apie 80 proc. gyvūnų rūšių, įskaitant nepaukštinius dinozaurus. Kitaip tariant, žmonės į šią planetą smogė lyg asteroidas – o dulkės vis dar sėda, nes laukinė gamta ir toliau nyksta.

„Mano proprosenelis galėjo stebėti tūkstantinius papūgų pulkus natūralioje aplinkoje, mano senelis matė šimtų papūgų pulkus, mano tėvas matė kelias, o man pasiseka, jei miškuose pamatau dvi“, – sako T.Worthy.

Šiuolaikinių žmonių sukeltas gamtos nykimas rodo, kad be mūsų Žemė būtų daug gyvesnė, o kai kurie prarastieji milžinai – pavyzdžiui, paukščiai moa – gyventų iki šiol. Ši į stručius panašių paukščių rūšis, kurių pavieniai individai siekė iki 3,6 m aukščio, per milijonus metų išsivystė Naujojoje Zelandijoje. Per 200 metų nuo žmonių atvykimo į šių paukščių teritorijas, kas nutiko prieš 750 metų, išnyko visos devynios moa rūšys – ir mažiausiai 25 kitos stuburinių gyvūnų rūšys, įskaitant milžiniškuosius Haasto erelius (Hieraaetus moorei), kurie medžiojo moa, pasakoja T.Worthy.

Gigantiški moa ir milžiniškieji Haasto ereliai – naujausi didelių gyvūnų, kurių išnykimas neabejotinai susijęs su žmogaus veikla – pavyzdžiui, netvaria medžiokle ir invazinių rūšių introdukcija į naujas buveines – pavyzdžiai. Jie taip pat demonstruoja, kokie galėjo būti mūsų santykiai su didžiausiais gyvūnais kitur.

Stambiųjų gyvūnų išlikimas yra labai svarbus kalbant apie Žemę be žmonių – nes šie gyvūnai daro didžiulį poveikį kraštovaizdžiui.

Serengečio Žemė

Švedijos Geteborgo universiteto zoologijos dėstytojas Siorenas Faurby mano, kad žmonės prieš tūkstančius metų suvaidino pagrindinį vaidmenį nykstant daugeliui didžiųjų žinduolių. Jis vadovavo 2015 m. tyrimui, paskelbtam žurnale „Diversity and Distributions“, kuriame teigiama, kad be žmonių Žemė iš esmės būtų panaši į šiuolaikinį Serengetį – gyvybės kupiną Afrikos ekosistemą.

Pagal šį scenarijų visoje Europoje gyventų išnykę gyvūnai, panašūs į tuos, kurie šiandien gyvena Serengečio regione – įskaitant dramblius, raganosius ir liūtus. Pavyzdžiui, vietoje afrikinių liūtų (Panthera leo) vis dar gyventų urviniai liūtai (Panthera spelaea) – šiek tiek stambesnė rūšis, gyvenusi Europoje maždaug prieš 12 000 metų. Tuo tarpu Amerikoje gyventų dramblių giminaičiai ir didžiuliai lokiai, taip pat unikalios rūšys – pavyzdžiui, automobilio dydžio šarvuočiai, vadinami gliptodontais, o taip pat milžiniški tinginiai.

„Pasaulyje be žmonių būtų daug didesnė stambiųjų žinduolių įvairovė, o jei yra didesnė stambiųjų žinduolių įvairovė, paprastai būna ir atviresnės buveinės“, – sako S.Faurby.

Nes drambliai ir kiti dideli gyvūnai gana ryžtingai ieško maisto, ir dėl smulkių kliūčių nestoviniuoja. „Jei esi pakankamai didelis, gali būti lengviau tiesiog nuversti medį ir suėsti ant jo esančius šviežius lapus“, – sako mokslininkas. Tačiau taip pat priduria, kad jei susidaro stambių žinduolių gausa, paprastai susikuria mažiau miškinga teritorija.

Plaukuotas dramblys kambaryje

Dideli gyvūnai – tokie kaip drambliai – vadinami megafauna. Paskutinio pleistoceno epochos ledynmečio metu (prieš 2,6 mln. – 11 700 metų) pasaulyje buvo gausu megafaunos, tačiau dauguma jos išnyko pasibaigus ledynmečiui arba per kelis tūkstantmečius po jo.

Pavyzdžiui, 2020 m. žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtame tyrime teigiama, kad paskutinio ledynmečio pabaigoje Šiaurės Amerikoje išnyko apie 38 didelių gyvūnų gentys (gentis – pagrindinis augalų ir gyvūnų suskirstymo vienetas, esantis tarp rūšies ir šeimos). Pastarąjį šimtmetį mokslininkai diskutavo, ar šių didelių gyvūnų nykimo pagrindinė priežastis buvo natūralūs klimato pokyčiai, ar žmogaus veikla – pavyzdžiui, pernelyg intensyvi medžioklė.

2021 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime daroma išvada, kad klimato kaita galiausiai išnaikino gauruotuosius mamutus (Mammuthus primigenius) ir kitą Arktyje gyvenusią megafauną, kuri išgyveno pleistoceno pabaigą – bet dėl šiltėjančio klimato tapo per daug drėgna, kad augalija, kuria jie mito, galėtų išgyventi.

Tačiau žmonės irgi medžiojo mamutus. Mokslininkai, kurie kaip ir S.Faurby mano, kad mes tikriausiai buvome pagrindiniu gauruotųjų dramblių išnykimo veiksniu, teigia, kad mamutai išgyveno klimato pokyčius dar prieš atsirandant žmonėms ir tikriausiai būtų išgyvenę iki šių dienų – jei ne papildomas žmonių sukurtas spaudimas.

Šiaurės Arizonos universiteto docentas ir ekosistemų ekologas Christopheris Doughty modeliuoja, kaip praeities ir dabarties stambūs gyvūnai maitindamiesi ir tuštindamiesi perneša sėklas bei maistingąsias medžiagas. Jo darbo rezultatai rodo, kad tokių gyvybiškai svarbių elementų kaip fosforo, kalcio ir magnio pernešimas išnykus stambiems gyvūnams sumažėjo daugiau nei 90 proc.

Mokslininkas kelia hipotezę, kad be žmonių tokie cheminiai elementai kraštovaizdyje pasiskirstytų tolygiau. Tai reikštų, kad dirvožemis būtų derlingesnis, o ekosistemos taptų produktyvesnėmis. „Jei cheminiai elementai ekosistemose yra labiau netolygūs, tai ir produktyvumas bus labiau netolygus“, – sako ekologas.

Pasak Ch.Doughty, vykdydami tokias praktikas kaip žemdirbystė ir aptvertų teritorijų kūrimą, žmonės yra linkę „suplūkti“ į vieną vietą cheminius elementus, todėl ilgainiui tokios teritorijos tampa mažiau derlingos, palyginus su laukinėmis sistemomis. Didesnis derlingumas reiškia, kad augalai gali skirti savo išteklius didesniam kiekiui vaisių ir žiedų, todėl pasaulis gali atrodyti gyvybingesnis ir išmaitinti daugiau gyvūnų.

Klimatas taip pat galėtų būti kitoks – ir nors sunku pasakyti, kokią įtaką klimato pokyčiams prieš tūkstančius metų galėjo daryti žmonės ir megafauna (nes įrodymus užgožė laikas) šiandien daug lengviau spręsti apie mūsų poveikį Žemės klimatui. Dėl visuotinio atšilimo, kurį sukėlė tokia veikla kaip iškastinio kuro deginimas, nuo XX a. pradžios žmonės vidutinę pasaulio temperatūrą pakėlė maždaug vienu laipsniu pagal Celsijų. Taigi, Žemė be mūsų būtų bent tiek pat vėsesnė.

2016 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime padaryta išvada, kad dėl žmogaus sukelto atšilimo artėjantis ledynmetis nusikels mažiausiai 100 000 metų. Tačiau net ir be žmogaus poveikio jis turėjo prasidėti dar prieš 50 000 metų – todėl mažai tikėtina, kad jei mūsų nebūtų, Žemėje šiandien prasidėtų dar vienas ledynmetis.

Žmonės – neišvengiami

Šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) – tokie, kokiais esame dabar – ne visada buvo vieninteliais homininais, ir mūsų pašalinimas iš lygties galėjo atverti kelią mūsų pusbroliams neandertaliečiams. Mokslininkai nėra tikri, kodėl neandertaliečiai maždaug prieš 40 000 metų išnyko, tačiau dėl to, kad jie kryžminosi su H.sapiens, kai kuriuose iš mūsų (t. y. daugumoje europiečiuose) išliko jų DNR pėdsakai. Tikėtina, kad neandertaliečiai išnyko dėl kelių priežasčių – tačiau pagrindiniu įtariamuoju taip pat esame mes.

Londono Gamtos istorijos muziejaus profesorius ir žmogaus kilmės tyrimų vadovas Chrisas Stringeris mano, kad neandertaliečiai išnykimą nulėmė konkurencija dėl išteklių. „Jei mūsų nebūtų buvę, jei prieš 45 000 ar 50 000 metų nebūtume atklydę į Europą, manau, kad jie tikriausiai vis dar būtų čia“, – sako jis.

Pasak mokslininko, neandertaliečiai Europoje gyveno sudėtingą gyvenimą, panašų į šiuolaikinių žmonių, tačiau jiems buvo sunku susidoroti su klimato pokyčiais ir jų buvo palyginus nedaug, o genetinė įvairovė buvo maža. Tai bloga žinia bet kuriai rūšiai, nes tada atsiranda kraujomaiša ir to nulemta bloga sveikata. Tikėtina, kad neandertaliečiai „jau ir taip turėjo problemų, o kai atsirado ir šiuolaikiniai žmonės, manau, kad tai galėjo tapti paskutiniu lašu“, – teigia Ch.Stringeris.

Tačiau žmonės galėjo nukonkuruoti ne tik neandertaliečius. Mokslininkai vis dar kaupia informaciją apie dar vieną žmonių rūšį, gyvenusią tuo pačiu metu kaip šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai – denisoviečius. Atrodo, kad ši linija savo genais ir išvaizda buvo artimesnė neandertaliečiams nei šiuolaikiniams žmonėms, tačiau ją nuo neandertaliečių galima atskirti pagal labai didelius krūminius dantis.

Tikėtina, kad žmonės kryžminosi ir su denisoviečiais, nes dabartinių žmonių, gyvenančių tokiose vietose kaip Naujoji Gvinėja, DNR įrodo, kad denisoviečiai Pietryčių Azijoje bendravo su šiuolaikinių žmonių protėviais, kurie vėliau apsigyveno toliau į rytus, teigiama 2012 m. žurnale „Science“ paskelbtame tyrime.

Denisoviečiai taip pat koegzistavo su neandertaliečiais Sibire – čia buvo rastos suakmenėjusios denisoviečių ir neandertaliečių palikuonės liekanos.

Ši denisoviečių sąveika ir iškastiniai radiniai rodo, kad jų geografinis arealas buvo platesnis nei neandertaliečių, jų apgyvendinta teritorija apėmė įvairesnes aplinkas – todėl, ko gero, buvo labiau prisitaikę nei neandertaliečiai. DNR pėdsakai taip pat rodo, kad denisoviečiai tikriausiai pasižymėjo didesne genetine įvairove nei neandertaliečiai, teigia Ch.Stringeris. „Galbūt jie turėjo dar geresnes galimybes išlikti, nei neandertaliečiai“, – svarsto mokslininkas.

Neandertaliečiai ir denisoviečiai yra svarbūs, nes jei viena ar abi šios genetinės žmonių linijos būtų išgyvenusios, jos būtų galėjusios nueiti panašų kelią, kokį galiausiai nuėjo H.sapiens, pereidami nuo medžiotojų-rinkėjų prie žemdirbystės.

„Nėra jokios priežasties, kodėl neandertaliečiai ar denisoviečiai, turėdami pakankamai laiko, nebūtų galėję padaryti to paties“, – teigia Ch.Stringeris. Ir priduria, kad evoliucijos keliu jie galėjo įveikti bet kokius galimus intelekto trūkumus – nors nėra aišku, ar jie jų turėjo. Taigi, galbūt pasaulis vis dėlto neatrodytų toks jau skirtingas.

„Ir jie lygiai taip pat būtų galėję padaryti tas pačias klaidas, kaip ir mes, – pastebi mokslininkas. – Taigi, globalinis atšilimas vis dar galėtų būti neišvengiamas, bet jį būtų galėję sukelti neandertaliečiai arba denisoviečiai, o ne mes. Kas žino?“.

Parengta pagal „Live Science“.