Išdžiūvusio ežero dugne – 23 tūkst. metų senumo radinys: tai perrašys žmonijos istoriją

Mokslinime tyrime, publikuotame žurnale „Nature“ 2021 rugsėjo 23 dieną, teigiama, kad šis archeologinis radinys White Sands (Baltojo smėlio) nacionaliane parke – tai seniausi žmonių pėdsakai aptikti Šiaurės Amerikoje.

Anksčiau mokslininkai teigė, kad seniausi atrasti žmonių pėdsakai Amerikose yra maždaug 11000-13000 metų. Archeologai tai nustatė pagal rastus akmeninius iečių antgalius, susijusius su Kloviso kultūros laikmečiu.

Pėdų įspaudai per tūkstantmečius buvo padengti grunto sluoksniu, o jame išlikusios organinės dalelės – prikibusios vandens augalų (Ruppia cirrhosa) sėklos – buvo medžiaga, pagal kurią mokslininkams pavyko nustatyti pėdsakų amžių. Tyrėjai, išmatavę pėdas išsiaiškino, kad tai – molingose ir šlapiose ežero pakrantėse laksčiusių vaikų ir paauglių palikti įspaudai.

„Šis radinys yra labai įtikinantis ir stulbinantis. Esu įsitikinęs, kad šie pėdų įspaudai tikrai atitinka apskaičiuotą laikmetį“, – apie atradimą moksliniame žurnale „Nature“ teigė archeologijos specialistas ir radioaktyviosios anglies tyrimų ekspertas Tomas Highamas iš Vienos universiteto Austrijoje.

Tose pačiose teritorijose anksčiau aptiktos ir mamutų bei kitų megafaunos atstovų liekanos, skelbia mokslinis žurnalas „Nature“.

„Publikuotas tyrimas įrodo ne tik tai, kad įspaudai yra žmogaus, bet ir kad jiems yra daugiau nei 20 tūkst. metų. Tai kardinaliai keičia suvokimą (apie žmonijos istoriją)“, – moksliniam žurnalui „Nature“ teigė paleontologas Spencer Lucas iš Naujosios Meksikos Gamtos istorijos ir mokslo muziejaus Albukerke.

Apie šiuos atradimus interviu Delfi TV laidai „Radikalus smalsumas. Smalsios“ plačiau papasakojo ir Vilniaus universiteto palentologijos ir geologijos profesorius Andrejus Spiridonovas.

– Profesoriau, paaiškinkite detaliau, kas tai per pėdsakai ir ką jie reiškia?

– Tai yra žmonių pėdsakai, tokių kaip jūs ar aš. O kodėl tas skaičius – 23 tūkst. metų – ypatingas? Todėl, kad tai yra patys seniausi pėdsakai, kurie surasti Šiaurės Amerikoje ir apskritai Amerikose. Anksčiau buvo manoma, kad žmonės į Šiaurės Amerikos žemyną atkeliavo prieš 13-14 tūkst. metų, tačiau kaip paaiškėjo, šis skaičius yra apie 9-10 tūkst. metų senesnis.

Anksčiau žmonių atėjimai į Amerikas buvo siejami su megafaunos išnykimu – vos tik atėjo, eksponentiškai išplito, destabilizavo ekosistemas, įvyko tarsi blitzkrieg'as, žaibiškas karas, pereksploatavimas ir ekosistemos žlugimas. Tačiau dabar matome, kad žmonės į žemyną atėjo apie 10 tūkst. metų anksčiau. Ir sprendžiant iš to, žmonės toje vietovėje egzistavo mažiausiai 2 tūkst. metų. Šie pėdsakai yra rasti Naujosios Meksikos valstijoje, specifinėje vietovėje, kurioje yra taip vadinamos gipso kopos.

Tos baltos kopos susidarė vėjui pustant išdžiuvusio ežero dugno nuosėdas. Šis ežeras buvo benuotakinis, susidaręs tarpukalnėje, ten yra daug druskų ir būtent jos yra pustomos – dabar toje vietovėje susidaręs savotiškas dykuminis kraštovaizdis.

Tačiau tada, kai tie žmonės ten atkeliavo, tai buvo pakankamai drėgna vietovė, kurioje gyveno daugybė faunos atstovų. Be to, jaunesniuose nuosėdų sluoksniuose buvo surasti kiti pėdų įspaudai – moters ir vaiko. Yra nustatyta, kad netgi nuo tam tikro momento moteris nešė vaiką, o aplinkui yra atrasti ir mamutų pėdsakai. Taigi, vaizdas susidaro egzotiškas.

Na, o dabar atrasti pėdsakai, kuriems yra 23 tūkst. metų – ten yra paauglių pėdų įspaudai.

– Kiek yra žinoma, galima atsekti, prieš kiek metų žmonės ten buvo ne tik pagal pėdsakus, bet ir pagal darbo įrankius. Tad kuris įrodymas yra svaresnis – užtenka rasti pėdsaką ar darbo įrankį? Kas patikimiau ar lengviau patikrinama?

– Pėdsakas yra žymiai patikimesnis, nes darbo įrankį galima įvairiai interpretuoti – gal įrankis, gal ir ne. Galbūt tai tik nuoskėla, arba tas „įrankis“ net nėra žmogaus padarytas, o kokios kitos beždžionės. Pavyzdžiui, nustatyta, jog Afrikoje šimpanzės ieško specifinių uolienų ir iš jų gaminasi įrankius. Tai tikėtina, kad ne vien žmonės gaminosi įrankius.

Tiesa, toje vietoje, kur rasti pėdsakai, kitų hominidų nebuvo ir veikiausiai jų niekada nebuvo Amerikose. Kartais archeologinius artefaktus yra sunkiau identifikuoti, nes jie gali būti pernešti sluoksniuose, jei vyksta bioturbacija – biologinių sluoksnių maišymasis. O čia, jei matote pėdsaką, jis yra įspaustas tame sluoksnyje ir yra sinchroniškas su tuo sluoksniu. Ir jei tiksliai nustatome amžiaus seką – datuojami sluoksniai apačioje, viršuje ir tas tiriamasis sluoksnis, tuomet galima identifikuoti, koks yra to amžiaus patikimumas. Mokslininkai ištyrė, kad tai puikiai atitinka chronologinę seką – nebuvo jokių anomalijų ir amžius yra tikras.

– Kas vyks su ta teritorija – ar ten bus ieškoma kitų pėdsakų, kitų įrodymų ir informacijos? Ar archeologai vis tik pereis į kitas teritorijas?

– Vieta, kurioje atrasti pėdsakai, yra nacionalinis parkas, tad viską iškasinėti nebūtų galima. Tačiau mokslininkai ir toliau tyrinės. Žinoma, geriausia būtų atrasti ir kaulų, t. y. fizinių įrodymų. Tai būtų papildymas, nes iš jų būtų galima paimti DNR ir nustatyti, kokio tipo tie žmonės buvo, ar jie buvo paleoindėnai, o gal tai visiškai nesusijusi migracija – dar priešindėninė.

– Rasti tokį pėdsaką – ne tik sėkmės reikalas. Kokio tam pasiruošimo reikia? Kaip viskas vyksta? Ko gero yra išankstinės informacijos rinkimas ir vietovės tyrinėjimas?

– Mokslininkai žino, kokiose sąlygose pėdsakai išlieka. Be to, pėdsakai išlieka kitokiose sąlygose, nei skeletai. Skeletams reikia redukuojančios aplinkos, kad liekanų neišplautų. O pėdsakams reikia, kad nejudėtų substratas, tačiau gali išlikti bet kokioje cheminėje aplinkoje. Be to, gerai, kad uždengia tuos pėdsakus kopos. Prieš tai buvo surastos ir megafaunos liekanos – kai žmonės ten išnyko, vis dar vaikščiojo mamutai, kupranugariai, antilopės, baisieji kardadančiai vilkai, arktodai – trumpasnukiai lokiai.