Dar baisiau ir už dinozaurus nušlavusį asteroidą: kas buvo „Didysis išmirimas“, prieš milijonus metų beveik sunaikinęs gyvybę Žemėje? Ar tai gali pasikartoti? (Foto, Video)

Kas sukėlė „Didįjį išmirimą“?

Viena iš pagrindinių fosilijų, susijusių su „Didžiuoju išmirimu“, yra į ungurį panašus jūrų padaras Hindeodus parvus. Seniausia žinoma šios rūšies fosilija randama uolose netoli Kinijos Meišano miesto. Oficialiai šis atradimas nubrėžia aiškią ribą tarp permo pabaigos ir dinozaurų pradžios triase.

Hindeodus parvus gyvūno išvaizda rodo ryškius mineralinės sudėties ir iškastinių medžiagų įvairovės pokyčius aplinkinėse uolienose, kuriuos dabar pripažįstame kaip pasaulinio išnykimo požymius.

Taikyti vienoje vietoje rastas fosilijas įvykiams, sukrėtusiems visą planetą, yra toks pat sudėtingas uždavinys, kaip ir skamba. Mokslininkai žino, kad atsitiko kažkas didelio, tačiau norint tai tiksliai nustatyti – jau nekalbant apie sudėtingo daugybės nelaimingų įvykių paveikslą – reikia daugybės įrodymų, surinktų iš viso pasaulio.

Pavyzdžiui, Sibire rasta didžiulė magminių uolienų provincija, susiformavusi per 2 milijonus metų maždaug prieš 252 milijonus metų. Kad išliktų toks didžiulis išlydytų uolienų kiekis, šie ugnikalnių išsiveržimai taip pat turėjo išspjauti daug kitų medžiagų, tokių kaip anglies dioksidas, pelenų dalelės, siera ir kiti įvairūs mineralai. Papildomi įrodymai rodo, kad vulkanizmas tiesiogine prasme iškepė aplinkinį kraštovaizdį, į atmosferą išskirdamas papildomus suodžių ir anglies dioksido kiekius.

Kaip ir kulkos gilzės radimas žmogžudystės vietoje, taip ir paprasta nuoroda, kuri nenueina tiek toli, kad papasakotų išsamią istoriją. Galima spėlioti, kaip dėl Sibiro išsiveržimų išmetamų teršalų planeta tuo metu tapo tokia nesvetinga gyvybei.

Atsižvelgiant į anglies išmetimo vaidmenį dabartinėje klimato krizėje, visuotinis atšilimas yra akivaizdi vieta pradėti aiškintis išmirimo priežastis. Nors temperatūra pakilo, ji visiškai nesutampa su biologinės įvairovės sumažėjimu maždaug H. parvus gyvenimo laikotarpiu. Tai nereiškia, kad jis nevaidino vaidmens, bet tai rodo, kad veikia kažkas daugiau.

Atrodo, kad vandenyno rūgštėjimas sustiprėjo po ugnikalnių išsiveržimų, paveikdamas kriaukles gaminančius jūrų gyvūnus. Taip pat gali būti, kad didelės kitų mineralų, tokių kaip nikelis, dozės sukėlė mikrobų žydėjimą, kurie išeikvodavo deguonį, o po to žuvę suirdavo – taip išsiskyrė didžiuliai kiekiai metano.

Tačiau yra ženklų, rodančių, kad sausumos gyvūnų įvairovė gali sumažėti dar gerokai anksčiau nei pirmieji ugnikalnių pelenai nusėdo visame pasaulyje.

Arba ilgalaikiai vulkaninio aktyvumo impulsai galėjo sunaikinti ozono sluoksnį ir turėti įtakos daugelio augalų rūšių dauginimuisi. Tai įdomi idėja, kuri tikrai gali sukelti masines skerdynes, jei ne tai, kad kai kurie tyrimai teigia, kad sausumos augalų gyvybė buvo vos paveikta; jau nekalbant apie ekologinį žlugimą.

Tačiau kiti tyrimai užsimena apie „antrą ugnikalnį“ – ugnikalniai pietų Kinijoje išmetė aerozolius, kurie atvėsino planetą.

Ar Žemė vėl gali patirti „Didįjį išmirimą“?

Paprastas atsakymas yra tas, kad mes tiesiog nežinome. Žemė šiandien yra labai skirtinga vieta, nes žemynuose, kuriuos skiria keli vandenynai, knibžda biologinė įvairovė. Nors artimiausiu metu nesitikime didelių vulkaninių įvykių, pakanka potencialios grėsmės, kad bent kai kurios mokslinių tyrimų įstaigos, pavyzdžiui, NASA, turėtų planus, kaip stebėti klimato riziką.

Daugelis mokslininkų dabar sutinka, kad išgyvename šeštąjį išmirimą ir klimato krizę, o mūsų ekosistemos greitai keičiasi.