Prieštaringiausias NASA eksperimentas – kaip 23 metų mergina įsimylėjo delfiną, su kuriuo turėjo seksualinius santykius (Foto, Video)

Kai jaunasis Carlas Saganas 1964 m. lankėsi Šv. Tomo „Dolphin Point“ laboratorijoje (JAV Mergelių salos), jis tikriausiai nesuvokė, kokia prieštaringa aplinkybė jo laukia.

Saganas priklausė slaptai grupei, pavadintai „Delfinų ordinas“, kuri, nepaisant savo pavadinimo, daugiausia dėmesio skyrė nežemiško intelekto paieškai.

Taip pat grupėje buvo ekscentriškas neurologas daktaras Johnas Lilly. Jo 1961 m. kvazi-sci-fi knyga „Žmogus ir delfinas“ pabrėžė teoriją, kad delfinai norėjo (ir greičiausiai galėjo) bendrauti su žmonėmis. Lilly raštai paskatino mokslinį susidomėjimą tarprūšine komunikacija, o tai paskatino eksperimentą, kuris tapo vienu prieštaringiausiu istorijoje.

Bandymas komunikuoti su delfinais

Astronomas Frankas Drake'as vadovavo Nacionalinės radijo astronomijos observatorijos Green Bank teleskopui Vakarų Virdžinijoje. Jis vadovavo projektui Ozma – nežemiškos gyvybės paieškai per radijo bangas, skleidžiamas iš kitų planetų.

Skaitydamas Lilly knygą, Drake'as susijaudinęs brėžė paraleles tarp savo ir Lilly darbų. Drake'as padėjo gydytojui gauti finansavimą iš NASA ir kitų vyriausybinių subjektų, kad galėtų įgyvendinti savo viziją: komunikacinį tiltą tarp žmogaus ir delfino.

Tada Lilly pastatė laboratoriją, kurioje buvo darbo vieta viršutiniame lygyje ir delfinų aptvaras apačioje. Pasislėpęs vaizdingoje Karibų jūros pakrantėje, Šv. Tomo saloje (viena iš JAV Mergelių salų), laboratoriją jis pavadino „Dolphin Point“.

Kai 23 metų vietinė mergina Margaret Howe Lovatt suprato, kad laboratorija egzistuoja, ji nuvažiavo ten vien iš smalsumo. Ji su malonumu prisiminė savo jaunystės istorijas, kuriose kalbantys gyvūnai buvo vieni mėgstamiausių jos veikėjų. Ji tikėjosi kažkaip paliudyti proveržį, kad šios istorijos taptų realybe.

Atvykusi į laboratoriją, Lovatt susitiko su jos direktoriumi Gregory Batesonu, žinomu antropologu. Kai Batesonas pasiteiravo apie Lovatt buvimą, ji atsakė: „Girdėjau, kad pas tave yra delfinų ir maniau, kad ateisiu ir pažiūrėsiu, ar galiu ką nors nuveikti.“

Batesonas leido Lovatt stebėti delfinus. Galbūt norėdamas priversti ją pasijusti naudinga, jis paprašė jos užsirašyti pastebėjimus, užfiksuotus stebint gyvūnus. Ir jis, ir Lilly suprato jos intuityvumą, nepaisant mokymo trūkumo, ir pasiūlė jai atvirą kvietimą į laboratoriją.

Margaret Howe Lovatt tampa stropia tyrinėtoja

Netrukus Margaret Howe Lovatt atsidavimas Lilly projektui sustiprėjo. Ji kruopščiai dirbo su delfinais Pamela, Sissy ir Peter. Per kasdienes pamokas ji skatino juos kurti žmogiškus garsus.

Tačiau procesas darėsi varginantis ir buvo mažai pažangos požymių.

Margaret Howe Lovatt nekentė išvykti vakarais ir vis dar jausdama, kad liko daug darbo. Taigi ji įtikino Lilly leisti jai gyventi laboratorijoje, hidroizoliuodama viršutinius kambarius ir užtvindydama juos porą metrų vandeniu. Tokiu būdu žmogus ir delfinas galėtų užimti tą pačią erdvę.

Tęsinys kitame puslapyje: