Soja - naujas Amazonės miškų prakeikimas

Soja (lot. Glycine, vok. Sojabohne) - pupinių (Fabaceae) šeimos Faboideae pošeimio augalų gentis. Pavadinimas kilęs iš graikų k. žodžio glikos - saldus, nes jų šaknys yra saldokos.

Tai vienametis žolinis augalas, panašus į pupelę. Stiebas status, vijoklinis ar kitokios formos. Lapai trilapiai. Vainikėlis baltas arba violetinis. Ankštis plokščia, plaukuota, su persmaugimais tarp sėklų, šiaudų arba rudos spalvos. Užaugina 1-4 grūdus.

Manoma, kad soja kilo iš Pietryčių Azijos, kurioje ir dabar savaime auga kai kurios jos rūšys. Jau 4000 metų prieš mūsų erą daugelis Kinijos gyventojų maitinosi soja. Europoje pradėjo plisti nuo XIX a. antrosios pusės. Dabar auginama Rytų Azijoje, Filipinuose, Pietų Afrikoje, Madagaskare, Australijoje, Vidurio ir Pietų Amerikoje. Daug sojų auginama Kinijoje, JAV, Indonezijoje, Japonijoje ir kt.

Sojos sunaudojimas pastaraisiais metais labai išaugo. Per 35 metus pasaulinė produkcija sojos pupelėmis išaugo 495 proc. 1970 metais jos buvo pagaminama apie 44 milijonus tonų, pagrinde - JAV. Tuo tarpu 2005 metais pasiekė 216 milionų tonų, iš kurių 40% buvo užauginama JAV, 24% Brazilijoje, ir 18% Argentinoje. Šiose trijose šalyse sutelkta apie 82% pasaulinės sojos pupelių gamybos. Be aliejaus, soja naudojama kaip pašaras paukštininkystėje, kiaulininkystėje, galvijininkystėje. Soja taip pat yra eksportuojama į kitas šalis, kuriose plačiai vartojama. Tuo būdu, prognozuojama kad 2020 metais pasaulinė sojos produkcija gali pasiekti 300 milijonų tonų per metus, ir didžiosios Pietų Amerikos šalys taps pagrindinėmis jos gamintojomis.

Išnaikinus miškus, žemvaldžiai įveda sojos kultūrą į laukus kurie dabar driekiasi toliuose, kur užmato akys. Tačiau šios lažybos laimėtos tik trumpuoju laikotarpiu. Lažybos, kurios gresia pavirsti košmaru, kadangi sojos kultūra pagreitina girių kirtimą. Tiksliau tariant, ji sukuria tokias sąlygas, dėl kurių visos kitos kirtimo salygos dar labiau didėja. Kaip teigia Philip Fearnside, iš nacionalinės Amazonės tyrimų instituto: „Sojos atėjimas paskui atveda kelių statybas, asfalto tiesimą, kad būtų galima soją transportuoti į uostus. Tai atveria vėl naujas teritorijas migrantams, kurie atvyksta kitokiais tikslais ir veiklomis, kaip pvz.: mediena, gyvulių auginimas, arba spekuliacijos žemėmis“.

2004 metais, miškų kirtimai pasiekė naują rekordą – per metus iškirsta 24000 km², kitaip tariant, toks plotas kaip maždaug puse Šveicarijos. Iš viso, buvo praryta daugiau kaip 16% iš 4 milijonų km² turinčios Braziliškosios Amazonės miškų. Tai plotas, lygus Prancuzijos ir Portugalijos plotams kartu sudėjus. Jei kirtimai tęsis tokia progresija, pasėkmės gali būti pražūtingos, nes Amazonė turi neįkainuojamą poveikį mūsų planetos aplinkai. Jos miškai atlieka klimato reguliatoriaus rolę visai Lotynų Amerikai. Pavyzdžiui, jai priklauso svarbiausias vaidmuo lietaus rėžimui visoje Brazilijoje ir aplinkinėse šalyse. Deja, jau pradedamas registruoti geriamojo vandens trūkumas didžiuosiuose miestuose - São Paule ir Rio de Janeire.

Šie aliarmo ženklai nieko nestebina Santareme. 300 000 gyventojų, įsikūrusių Amazonės upės krante, šalia BR 163 kelio, kuris 1340 kilometrų perkirto ekvatorinius miškus. Mieste jaučiamas didelis sujudimas nuo Cargill, Amerikos agro-business milžino, įsikūrimo. Tai buvo 2003. Po dviejų metų uostas pakeitė savąjį veidą. Dar neseniai skirtas medžio eksportui, dabar jis tapęs gigantišku pupelių eksporto terminalu. Iš čia soja, skirta Europai, o taip pat ir Kinijai, Amazonės upės pagalba pasiekia Belemo uostą. Keleto tūkstančių kilometrų sutaupyti resursai suteikia naują pranašumą Brazilijai, kuri ilgai kentėjo nuo savo kelių infrastruktūros menkumo, kad nugabentų savo derlių. Greitumas taip pat yra svarbus privalumas tiems, kurie nori konkuruoti tarptautinėse rinkose.

Elio Pereira, atvykęs įsikurti prie 163 kelio, vienas iš daugelio ūkininkų, kurie yra apakinti sojos miražu: „Aš turiu vilties. Mes esame tikri dėl to, kadangi investuojame. Jei viskas eisis gerai, po trejų-ketverių metų mūsų investicijos atsipirks“.

Vietiniai Amazonės gyventojai 70 metais Amazonės žemes išpirkinėdavo iš pirmųjų migrantų, atvykusių čia įsikurti - Nordestų vargšų. Mat tuo metu Brazilijos vyriasybė suteikė žemės lopinėlius jų dirbimui (po 100 ha vienai šeimai) tiems bežemiams valstiečiams kurie bėgo nuo sausros. Jau daugiau kaip trisdešimt metų jie sunkiai isgyvendavo iš savo kuklaus pupelių, ryžių derliaus. Šiandien jie parduoda savo žemes už duonos kąsnį.

„Aš nenorėjau parduoti, bet visi aplink mane parduodavo. Ką aš galėjau padaryti?“ - aimanuoja Maria dos Santos. Atvykę didelėmis mašinomis ir apsirengę naujais drabužiais turtingi sojos gamintojai superka vargšų žemes ir iš tikro juos apiplėšia. Vietiniams valstiečiams, niekada neturėjusiems banknoto kišenėje, mokamos juokingai menkos pinigų sumos už žemę maitintoją... Atvykę naujieji naudojasi Nordestų ekonominiu nesusigaudymu, ir taip tik dar labiau skurdina tautą.

Ištisi kaimai ištuštėję ir persiformavę i sojų laukus. Tie, kurie vis dar kabinasi į nuosavos žemės lopinėlį, dabar jau savu kailiu jaučia naujųjų kaimyninių žemių tręšimą. Tie sklypai, kurie lieka nepasiekiami kaimyninių sojos laukų pesticidų debesims, tampa puikiu grobiu tūkstančiams parazitų, išstumtų iš purškiamų laukų. Tai dar viena priežastis, kuri stumia mažiažemius valstiečius atsisakyti savųjų žemių. „Vieną dieną, sako Maria, aš pajaučiau kažką blogo. Pasirodo, mano gyvuliai maitinosi chemikalais užnuodytais ryžiais. Daugiau nebebuvo įmanoma čia likti“. Sebastian Pereira apgailestavo:“Parazitai persikelia į kitus laukus, ten, kur savininkai, kaip aš, neturime galimybių naudotis insekticidais. Vabzdžiai eina maitintis pas vargingesnius“.

Taigi, aplink siaučiantys pesticidų debesys, į laukus plūstantys išstumti parazitai, populiarėjanti sojos kultūra griauna socialinę-ekonominę ir gamtinę regiono pusiausvyrą. Šeimos, kurios pardavė jas maitinusias žemes, vis didina neturtingų nuskriaustųjų žmonių dalį, besitelkiančią didžiųjų miestų priemiesčiuose. Santremo kunigas, José Fereira, yra šio proveržio liudininkas: „Ne, soja neatnešė jokios naudos. Jokiu pavidalu. Jei egzistuoja asmenys, turintys naudos, tai tik labai didelė mažuma. Bet visuomenė, kuri yra čia, neturėjo iš sojos visiskai jokios naudos“. Dabartiniai žemvaldžiai nesukuria netgi darbo vietų – jie atsiveža savo darbininkus iš pietų. Tarp darbartinų žemvaldžių ir Nordestinų, priblokštų pastarųjų arogancijos, santykiai dažnai yra labai šalti.

Tačiau, agronomijos ekspertai užtikrina, jog sojos kultūra neturi jokios ateities Amazonės regione. Ingrid Marisa Tohver, biologė, paaiškina: “Maistingosios medžiagos, kuriomis yra pripildyta Amazonės žemė, kilusios iš natūralios miško apykaitos. Medžiai krenta ant žemės ir supūna. Mineralai ir maisingosios medžiagos persisunkia į žemę ir maitina kitus augalus. Tuo būdu, jei panaikinamas miškas, kad būtų auginama soja, po keturių ar penkių metų reiks naudoti trąšas. Bet tai ekonomiškai neapsimoka.“ Ekspertų teigimu, penkių metų intensyvaus sojos auginimo gali užtekti, kad žemė būtų galutinai nualinta.

Parengta pagal:

• Soja
• Le soja prive de pain les paysans pauvres
• Agronegуcio
• "Soja" le nouveau danger de destruction de la forêt Amazonienne
• La deforestation en Amazonie