Šokliavoriai ne tik puikūs medžiotojai, bet ir geri vagišiai (Video)

Šokliavoriai savo pavadinimą gavo dėka netradicinės medžioklės būdo. Skirtingai ne įprastiniai vorai, šokliavoriai tinklų nemezga. O ir kam jiem tas tinklas, jei jie sugeba nušokti tiesiog įspūdingus atstumus pagal savo ūgį. Be to, jie turi labai gerai išvystytą regėjimą (sakoma, jis prilygsta 1/6 žmogaus regėjimo galimybių), tad būsimą auką stebi, prisėlina ir užšoka ant jos 2–4 cm šuoliu.

Tada voras ištiesia abi kojų poras į priekį ir sučiumpa grobį, net jei jis didesnis už jį patį. Tačiau prieš šokdamas voras nusitiesia apsauginį siūlą, kurį pritvirtina prie atramos. Šis siūlas padeda žaibiškai atsitraukti, jei negalima įveikti didesnio grobio, padeda sulaikyti skrendantį vabzdį, kad jis nenuskristų su pačiu voru, ar tiesiog grįžti į pradinę vietą, jei šuolis nesėkmingas. Šokliavorių aukomis tampa drugiai, musės, net bitės ir kiti vorai. Be to, šie vorai maitinasi ir vabzdžių lervomis bei kiaušinėliais.

Šiais neįprastais vorais susidomėjo Kenterbery universiteto (University of Canterbury) mokslininkai Simon Pollard ir Robert Jackson. Ilgai nelaukę mokslininkai nusprendė keliauti į Keniją – eina kalbos, jog netoli Viktorijos ežero esančių namų sienas kaip ir kitas atviras vietas yra tiesiog lipte nulipę įvairūs vabzdžiai ir voragyviai. Tarp jų labai nemažai yra ir Menemerus šeimos šokliavorių. Pratiškai gamtininkų rojus.

Tačiau šokliavoriai iškrėtė nedidelę išdaigą – jie visai nepanoro mokslininkų nustebinti savo įspūdingais medžioklės sugebėjimais ir labiau mėgo tiesiog tinginiauti ir kaitintis prieš saulutę. Ypatingai poilsį pamėgę buvo M. bivittatus ir M. congoensis rūšių vorai. Žinoma, iš tingėjimo sotus nebūsi, tad vorams kažkaip tekdavo prasimanyti maisto – na, o jei medžioklė atima daug laiko ir pastangų, tai kodėl grobio tiesiog iš ko nors nepavogus? Panašu, jog šios mintys evoliucijos eigoje senokai sukosi vorų galvose ir mokslininkams beliko stebėti kaip jos yra meistriškai įgyvendinamos.

M. bivittatus ir M. congoensis vorai, užaugantys iki 5-10 mm dydžio, nutiesdavo šilko giją ir ją nuleidę per 10 centimetrų nuo skruzdėlių susibūrimo sustingdavo. Paskui, nužiūrėję tinkamą grobį, per 5 sekundes nusileisdavo į skruzdėlyną, čiupdavo patinkantį kąsnį ir skubiai kildavo į saugią vietą. Tokia įžūli vagystė kartodavosi iki keturių kartų per vienerius pietus.

Tiesa, mokslininkai nebuvo patys pirmieji, kurie pastebėjo tokias vagystes – dar 1936 metais Indijoje buvo aprašytas panašus šokliavorių maitinimosi būdas. Tačiau jie tapo pirmaisiais, bandančiais paaiškinti šį reiškinį.

Mokslininkai mano, jog tokia mitybos technika vorams leidžia taupyti energiją, reikalingą maisto medžioklei. Ir reikalas ne tik tame, jog norint sušveisti skanią musę ar uodą, tenka jį susekti ir dar šuolio metu sučiupti. Be visa ko, dar tenka atsirinkti sudžiuvusius ir negyvus vabzdžius nuo šviežių ir sultingų. Visa šį darbą dabar padaro skruzdėlės, o vorams belieka mėgautis maisto malonumais.

Tie, kam nepasiseka surasti tinkamo skruzdėlyno, turi patys medžioti. Tačiau dažnai būna taip, jog Menemerus šeimos vorai sumedžioja negyvas muses. Kiti vorai pagauna gyvas muses savo tinklais ir jas iščiulpę taip ir palieka kaboti. Pūstelėjus vėjui tokios musės judinamos tinkle ir šokliavoriai jas sumaišo su gyvomis.

Tačiau išdžiuvusias muses dar kartą panaudoti maistui vorai jau nesugeba, tad siekdami išvegti tokių nemalonių medždioklių jie evoliucijos metu ėmė ieškoti kitų maisto gavybos metodų. Išsamus straipsnis apie tai patalpintas Journal of Arachnology.

Priminsime, jog skruzdėlėmis naudojasi ne tik vorai, bet ir drugių vikšrai, kurie elgiasi dar įžūliau nei šokliavoriai. Tiesiog atropoja į skruzdėlyną ir pasiskelbia jo karalienėmis...