Žmogus ir gamta: miestai, sausinantys klimatą ir oficialių istatymų tikroji nauda

Stanfordo universitete Woods aplinkos institute dirbanti tyrinėtoja Karen Seto kilusi iš Hong-Kongo, tad nenuostabu, jog šią vietą ji ir pasirinko tyrimams apie tai, kokį poveikį aplinkai turi miesto plėtra. Iš tikrųjų, tyrimų objektas buvo ne pats Hong-Kongas, o jo kaimynystėje esantis Šenžen (Shenzhen, Kinija) miestas, dar 1970-aisiais buvęs nedidele žvejų gyvenviete. Miestelio šiaurėje Perlos upės deltoje 1980-aisiais metais Kinija įkūrė veiklos zonas, kurios ilgainiui apsupo visą miestą. Šiandien tai - 6,2 mln. gyventojų su priemiesčiais turintis didmiestis, garsėjantis tuo, jog jame yra 18 pastatų, aukštesnių nei 200 metrų, vienas iš jų – aštuntas pasaulyje.

Taigi, mokslininkė su savo kolegomis panaudojo kelių dešimtmečių amerikiečių palydovo Landsat duomenis. Paaiškėjo, jog nuo 1988 iki 1996 metų urbanizuotos teritorijos plotas aplink Šenzeną išaugo 300 %. Tyrimo autoriai rezultatus pateikė „Journal of Climate“ leidinyje, kur detalizuoja per šį periodą šešiolikoje meterologinių stočių stebėtus pokyčius. Koreliacija ryški: kuo labiau miestas plėtėsi, tuo labiau mažėjo žiemos kritulių. „Pagrinde taip ya dėl to, jog gyvoji augalinė žemės danga pakeičiama asfaltuotais bei pastatų uždengtais paviršiais“ – aiškina Karen Seto. Todėl žemė turi mažiau galimybių sugerti vandenį. Žiemos laikotarpiu drėgmė sumažėja ir tai sukelia kritulių mažėjimą. Vasarą to pačio poveikio iš dalies nepastebime dėl musoninio vėjo, kuris paslepia urbanizacijos sukeltą efektą.“ Žinoma, klimato sausėjimas nieko nestebina ir tai nėra joks mokslinis atradimas... Bet tai pirmas kartas kai taip tiksliai viską galima išmatuoti. Karen Seto dar priduria, jog ši koreliacija visiškai nepastebima kaimeliuose ar mažuose miesteliuose, tačiau ryškiai būdinga dideliems miestams. Antrasis tyrimas: užgrobianti hidroponika (auginimas vandenyje) Neilgai trukus, mokslininkė „Global Environmental Change“ leidinyje paskelbėnaujo tyrimo rezultatus. Jame taip pat remiamasi palydovinių nuotraukų analize. Tačiau šį kartą veiksmas vysta jau Vietnamo šiaurėje, Raudonosios upės deltoje. 1980-aisiais metais šio regiono pakrantėse nekontroliuojamai plėtojosi auginimai vandenyje, kurie progresyviai naikino drėgnuosius miškus.

Tuomet vyriausybė, norėdama apsaugoti pakrantės dalį, nusprendė įkurti Xuan Thuy draustinį. Nuo 1988-ujų metų šį regionas buvo valdomas nepažeidžiant Ramsaro konvensijos (t.y. tarptautinio drėgnųjų teritorijų saugumo susitarimo, pasiraštyto Ramsar 1971 Irane).

Ar ši apsauga buvo efektyvi? Kad tai sužinotų, Karen Seto su kolegomis paprasčiausiai palygino palydovų nuotraukas, kuriose užfiksuotas Xuan Thuy draustinis ir kiti, Ramsar konvensijos neapsaugoti draustiniai. Rezultatas neįtikėtinas: konvensijos neva apsaugotame draustinyje augintojų ūkiai plečiasi daug greičiau. Dabar tose vietose šlaitai ištisai apsėsti augintojų vandenyje ūkiais ir žinoma - išnaikinus miškus...

Tad kiek efektyvios yra visokios tokios konvencijos, tarptautinės sutartys, nutarimai, įsatymai ir kiti apsaugos būdai? Ar tai tik nėra dar vienas oficialumas bei kiekvieno žmogaus sąžinės ir atsakomybės nusikratymas..? Pasidomėjus paaiškėjo jog Lietuvoje irgi saugoma pagal Ramsar konvensija: - Čepkelių Valstybinis rezervatas (1993 m.) - Kamanų Valstybinis rezervatas (1993 m.) - Viešvilės Valstybinis rezervatas (1993) - Žuvinto biosferos rezervatas (1993 m.) - Nemuno deltos regioninis parkas (1993 m.) Klausimas, kiek efektyvi ši apsauga pas mus?