Pasaulinis sąvartynas Ramiajame vandenyne bauginamai didėja, perspėja mokslininkai

Ši milžiniška šiukšlių krūva, faktiškai didžiausias planetos sąvartynas, dėl sūkuriuojančių povandeninių srovių plūduriuoja vienoje vietoje. Šiukšlių juosta prasideda maždaug už 500 jūrmylių nuo Kalifornijos pakrantės, tęsiasi per visą šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį palei Havajus ir beveik pasiekė Japoniją, rašo britų dienraštis „The Independent“.

JAV okeanologas Charlesas Moore‘as, šios „Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių dėmės“, dar vadinamos „šiukšlių sūkuriu“, atradėjas, mano, kad šiame regione sukiojasi maždaug 100 milijonų tonų neskęstančių atliekų. Pasak mokslininko įsteigto „Algalita Marine Research Foundation“ fondo tyrimų direktoriaus Marcuso Erikseno, žmonės iš pradžių įsivaizdavo, kad tai – plaukiojanti sala iš plastikinių šiukšlių, per kurias galima vos ne vaikštinėti. „Iš tiesų viskas yra kiek kitaip. Dėmės konsistencija labiau primena į sriubą iš plastiko. Ji kone beribė: visas jos plotas turbūt dvigubai didesnis už žemyninę JAV dalį.“

Vienas žymiausių plaukiojančių šiukšlių ekspertų okeanologas Curtis Ebbesmeyeras daugiau nei 15 metų stebi plastikinių atliekų kaupimąsi pasaulio vandenynuose, rašo „The Independent“. „Šiukšlių sūkurį“ jis lygina su gyva būtybe. „Jis juda po planetą tarsi nuo pasaito nutrūkęs didelis gyvūnas“, - sakė okeanologas. Kai šis gyvūnas priartėja prie sausumos, pavyzdžiui, prie Havajų archipelago, pasekmės būna gana dramatiškos. „Jeigu jį „supykina“, visą paplūdimį padengia konfeti iš plastiko.“

Pasak dienraščio, ši „sriuba“ – tai du sąsmauka sujungti sąvartynai abipus Havajų salų. Vienas jų vadinamas Ramiojo vandenyno vakarine, kitas – rytine šiukšlių dėme. Maždaug penktadalį šiukšlių – visokiausių plastikinių atliekų, pradedant baidarėmis, baigiant „Lego“ kaladėlėmis ir pirkinių maišeliais – sudaro iš laivų ir naftos platformų išmestos atliekos. Visa kita į vandenyną patenka iš sausumos.

Okeanologas Ch. Moore‘as, buvęs jūreivis, šią šiukšlių jūrą aptiko atsitiktinai, pasakoja „The Independent“. Tai nutiko 1997 metais, kai, grįždamas iš jachtų lenktynių „Los Andželas – Havajai“, jis nutarė sutrumpinti kelią ir plaukti tiesiai. Moore‘as nukreipė savo jachtą į vadinamąjį šiaurinį Ramiojo vandenyno žiedą – regioną, kuriame vandenys lėtai juda ratu, nes vėjas toje vandenyno dalyje silpnas, o atmosferos slėgis itin aukštas. Paprastai jūreiviai vengia tokių rajonų.

Moore‘as sakė buvęs apstulbintas, kai suprato, jog čia, tūkstančius mylių nuo kranto, jį supa šiukšlės. Jachta ištisas dienas plaukė sąvartynu. „Kiekvieną kartą, kai išeidavau į denį, pro šalį plaukdavo koks nors šlamštas“, - sakė okeanologas. Jis stebėjosi, kaip buvo įmanoma užteršti tokią milžinišką akvatoriją – jachta ja plaukė visą savaitę.

Po to Moore‘as, paveldėjęs didelį palikimą, kuris buvo investuotas į naftos pramonę, pardavė savo bendroves ir tapo ekologinio judėjimo aktyvistu. Neseniai jis perspėjo: jei vartotojai nepradės riboti neperdirbamo plastiko naudojimo, per artimiausius 10 metų plastikinės „sriubos“ plotas vandenyne padvigubės.

Havajų universiteto profesoriaus okeanologo Davido Karlo teigimu būtina atlikti išsamesnius šio reiškinio priežasčių ir masto tyrimus, ypač stengiantis išsiaiškinti sąvartyno poveikį vandenyno ekosistemoms, rašo „The Independent“.

Profesorius Karlas kartu su „Algalita Marine Research Foundation“ rengia ekspediciją į sąvartyno Ramiajame vandenyne rajoną. Ji turėtų prasidėti iki šių metų pabaigos. Okeanologas mano, kad šis milžiniškas užterštas vandenyno plotas jau gali būti laikomas naujo tipo terpe. Paprastai į žiedinių srovių vandenynų regionus patekusias šiukšles suskaidydavo mikroorganizmai. Tačiau šiuolaikinis plastikas toks ilgaamžis, kad šiauriniame Ramiojo vandenyno sąvartyne aptinkami pusės amžiaus senumo daiktai. „Visi iki vieno, net patys mažiausi per paskutiniuosius 50 metų pagaminto plastiko gabalėliai, patekę į vandenyną, iki šiol jame kažkur plūduriuoja“, - aiškina „Research Triangle Institute“ (JAV) chemikas Tony Andrady.

Pasak okeanologo Ch. Moore‘o, kadangi šiukšlių jūra yra peršviečiama, o šiukšlės plūduriuoja beveik prie pat vandens paviršiaus, jos neįmanoma pastebėti nuotraukose iš kosmoso. „Tai galima pamatyti tik plaukiant laivu“, - sako jis.

Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos duomenimis plastikinės atliekos kasmet pražudo daugiau nei milijoną jūros paukščių ir daugiau nei 100 tūkstančių jūros žinduolių. Nugaišusių jūros paukščių skrandžiuose biologai randa švirkštų, žiebtuvėlių, dantų šepetėlių – visus šiuos daiktus paukščiai praryja palaikę juos maistu, rašo „The Independent“.

Anot „Algalita Marine Research Foundation“ fondo tyrimų direktoriaus M. Erikseno, lėtai cirkuliuojanti šiukšlių sklidina vandens masė kelia pavojų ir žmonių sveikatai. Šimtai milijonų mažyčių plastiko granulių – plastmasių pramonės žaliavos – kasmet patenka į aplinką ir ilgainiui atsiduria jūrose. Jos teršia aplinką ir veikia kaip savotiškos cheminės kempinės, sugeriančios pramoninės kilmės angliavandenilius ir DDT pesticidus. Po to šios medžiagos patenka į maisto grandinę. „Tai, kas patenka į vandenyną, atsiduria jo gyventojų skrandžiuose, o po to – jūsų lėkštėje. Viskas labai paprasta“, - aiškina M. Eriksenas.