Paukščių žiedavimas. Pirma dalis: kur žiemą "pranyksta" dauguma paukščių?

Atsakyti į šiuos klausimus svarbu, ypač kai pastaruoju metu tai viename, tai kitame spaudos leidinyje pasigirsta nuomonė - neva paukščių žiedavimas jau yra pasenęs metodas ar netgi jiems žalingas. Panašias mintis straipsnyje „Tyla paukščių giesmės Lietuvos giriose ir laukuose" yra išsakęs ir Antanas Aleknonis „Žurnale apie gamtą" (2008, Nr. 6).

Kiekvieno teisė ne tik turėti savo nuomonę, bet ir ją pareikšti viešai. Gerai, kai nuomonė yra paremiama konkrečiais ir objektyviais faktais, sistemingais, o ne atsitiktiniais pavieniais pastebėjimais, išsamia analize ir apibendrinimu. Deja, teiginiai, kad paukščių žiedavimas - atgyvenęs metodas, paprastai būna grįsti vien pavieniais pastebėjimais, kurie dažniausiai yra traktuojami taip, kaip norima, ir kuriuose įžvelgiama tas, kas norima. Na, ir žinoma, neapsieinama be didelių emocijų. Skaitytojas, perskaitęs tik vieną nuomonę, ją priima kaip vienintelę teisingą. Dėl to pats laikas išklausyti ir kitą, sąžiningų specialistų, kuriems tikrai ne mažiau nei paukščių žiedavimo priešininkams rūpi sparnuočių gerovė ir jų likimas.

Supratimas apie paukščių dingimą rudenį ir pasirodymą pavasarį senovėje

Į klausimą, kur paukščiai dingsta rudenį ir iš kur jie atsiranda pavasarį, dabar daugiau mažiau teisingai atsakytų bene kiekvienas pradinių klasių moksleivis, bet daugybę amžių tai buvo sunkiai įmenama mįslė net tų laikų mokslininkams. Aiškinimų būta įvairių - ir beveik visiškai teisingų, ir tokių, kurie dabar tik šypseną ir nuostabą kelia. Kasmet besikartojančio ir į akis taip krintančio reiškinio - paukščių išskridimo ir jų parskridimo - žmogus tiesiog negalėjo nepastebėti, ir tai jį stebino nuo neatmenamų laikų. Graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) buvo pirmasis mokslininkas, kuris detaliau domėjosi paukščių migracijomis. Savo veikale „Gyvūnų istorija" paukščius jis skirsto į tris grupes: 1) migruojantys į kitas platumas; 2) migruojantys vertikalia kryptimi (iš kalnų migruojantys į slėnius ir atgal); 3) atšalus orams užmiegantys ten, kur gyvena, t. y. nemigruojantys. Dėl pirmųjų dviejų grupių jis buvo daugiau ar mažiau teisus, o štai trečioji dabar kelia tik šypseną.

Aristotelis teigė, kad trečiajai grupei, t. y. žiemą neva užmiegantiems paukščiams, priskiriama dauguma sparnuočių, pavyzdžiui, pesliai, gandrai, purpleliai, kregždės, vieversiai, strazdai. Aristotelis manė, kad kregždės miega po vandeniu, o kiti paukščiai - pasislėpę urvuose, išpuvusiuose kelmuose, medžių drevėse ir kitose panašiose vietose. Tik XV a. pabaigoje pirmą kartą buvo paneigta Aristotelio nuomonė, kad gandrai žiemą užmiega, o 1517 m. buvo paskelbta publikacija, kurioje įrodinėjama, jog pesliai, purpleliai, putpelės ir kregždės priklauso migruojantiems paukščiams. Matyt, suklaidintas ilgai vyravusios nuomonės, kad kregždės žiemoja sulindusios po vandeniu, savo veikale „Gamtos sistema" (1735 m.) taip teigė ir žymus švedų gamtininkas Karlis Linėjus (Linnė, Linnaeus) (1707-1778).

Tą patį jis rašė ir savo „Paukščių migracijoje" (Migrationes avium) 1757 m. Jei tuo tikėjo toks autoritetingas mokslininkas kaip K. Linėjus, tai nenuostabu, kad tuo neabejojo ne tik didžioji dalis to meto visuomenės, bet ir dauguma kitų gamtininkų. Tačiau buvo ir priešingai. Ne vienas to meto gamtininkas tokią nuomonę jau neigė ir įrodinėjo, kad kregždės bei čiurliai yra migruojantys paukščiai, t. y. prieš žiemą išskrendantys į kitas platumas. K. Linėjus su tokiu aiškinimu vis dėlto nesutiko ir įsitikinęs tvirtino, kad šelmeninės kregždės žiemoja po vandeniu.

Pirmieji bandymai ženklinti paukščius

Kada vienaip ar kitaip buvo paženklintas pirmasis paukštis, nežinia, tačiau tikrai žinoma, kad vienais ar kitais tikslais, vienaip ar kitaip pavieniai paukščiai buvo ženklinami dar senovės Romoje. Tais laikais paukščiai buvo ženklinami ne siekiant išsiaiškinti jų migracijos paslaptis, o visiškai kitais tikslais. Įvairiuose šaltiniuose yra minima, kad per Antrąjį Pūnų karą (senovės Graikija, 218— 201 m. pr. Kr.) vienam karvedžiui buvo perduota kregždė, sugauta prie lizdo priešo apsuptoje tvirtovėje.

Karvedys, norėdamas apsuptiesiems pranešti apie puolimo, kuriuo norima juos išlaisvinti, laiką, prie kregždės kojos pririšo siūlą su mazgeliais ir paukštį paleido. Mazgelių skaičius reiškė, po kiek dienų bus puolimas. Matyt, karvedys žinojo ar bent numanė, kad kregždė sugrįš į savo lizdą ir taip perduos apsuptiesiems svarbią žinią. Po dviejų šimtų metų kitas romėnas panaudojo šiuos paukščius norėdamas pranešti sporto varžybų rezultatus iš Romos į savo gimtąjį Volteros miestą, tarp kurių buvo apie 200 km atstumas. Volteros mieste sugautos kregždės ir nudažytos varžybų nugalėtojų drabužių spalva buvo paleistos Romoje. Yra duomenų, kad norint sporto varžybų rezultatus pranešti namiškiams buvo naudojami ir balandžiai. Jiems prie kojų buvo rišami atitinkami sutartiniai ženklai, iš kurių namiškiai labai greitai sužinodavo apie atletų pergales ar pralaimėjimus kituose miestuose.

Siekiant patvirtinti ar paneigti nuomonę, kad kregždės žiemoja vandenyje, bandyta jas ženklinti ant kojų rišamais dažytais siūlais. Manyta, kad jei šie paukščiai žiemoja vandenyje, tai per žiemą siūlas vandenyje turi išblukti.

Yra duomenų, kad Romos imperijos laikais paukščiai buvo ženklinami ir metaliniais žiedais, bet tai daryta tikrai ne moksliniais tikslais. Seniausias žinomas metalinis paukščiui žieduoti skirtas žiedas yra sparnuočio, paženklinto prieš maždaug 2 tūkst. metų romėnų užkariautoje Britanijoje. Atrodo, kad tuo žiedu paženklintas paukštis buvo prijaukinta patarška. Viduramžiais labai išpopuliarėjo medžioklė su sakalais. Nuo XIII a. jų savininkai, norėdami atskirti savus paukščius, pradėjo ženklinti medžioklei prijaukintus sakalus. Ant jų kojų dažniausiai būdavo dedami žiedai su įrėžtais sakalų savininkų vardais. Kaip „unikaliai paženklintus" paukščius galima paminėti Europoje aptiktus baltuosius gandrus su įvairiose jų kūnų vietose įstrigusiomis strėlėmis ar tik strėlių antgaliais. Pirmasis žinomas toks faktas Europoje užfiksuotas 1785 m. Neabejotina, kad tokių atvejų būta ir anksčiau, tik apie tai nėra žinių.

1922 m. gegužės 21 d. Šiaurės Vokietijoje, netoli Vismaro, buvo pastebėtas ir sumedžiotas baltasis gandras, kuriam 80 cm ilgio strėlė buvo įstrigusi kakle. Šio paukščio iškamša su kakle likusia strėle saugoma Rostoko universiteto zoologijos institute. Tokios strėlės buvo naudojamos Afrikoje, tad neliko jokių abejonių, kur tas paukštis buvo „paženklintas". Iš viso žinoma apie ne mažiau kaip 20 baltųjų gandrų, kurie į Europą iš Afrikos parskraidino savo kūnuose įstrigusias strėles ar jų antgalius. Tokie atvejai galimi, kai strėlės sunkiai nepažeidžia kaulų, stambiųjų kraujagyslių ir nervų, o tik įstringa po oda ar tarp raumenų.