Ar įmanoma savo akimis pamatyti, kaip sukasi Žemė? Tai galite padaryti ir būdami Vilniuje (Foto, Video)

Jei Žemė nesisuktų, nebūtų nei saulėtekio, nei saulėlydžio, nei nakties, nei dienos. Bet kasdieniame gyvenime negalime jausti Žemės sukimosi judėjimo ar matyti, kaip planeta sukasi. Bet ar yra būdų patvirtinti jos sukimąsi nuo žemės? O ar galima iš kažkur kosmose stebėti besisukančią mūsų planetą?

Atsakymas priklauso nuo laiko tarpo ir jūsų perspektyvos.

Žemė sukasi per lėtai, kad jos sukimasis būtų matomas iš bet kurios vietos realiuoju laiku. Išskyrus laiko intervalo vaizdo įrašą, pvz., sukurtą NASA, kuris buvo padarytas naudojant Tarptautinės kosminės stoties kameros filmuotą medžiagą, neįmanoma stebėti judančios Žemės, nes ji padaro tik vieną apsisukimą kas 24 valandas. Tai nepaprastai lėta – per lėta, kad mūsų akys galėtų tai pamatyti.

Tačiau vis yra būdų, kaip įrodyti, kad mūsų planeta sukasi: pavyzdžiui, stebint kitų objektų padėtį danguje.

„Lengviausias būdas stebėti Žemės sukimąsi yra stebėti tariamą dangaus kūnų judėjimą“, – sako Stephenas Merkowitzas, NASA Goddardo kosminių skrydžių centro Merilende mokslininkas ir projektų vadovas. „Šis judesys labiausiai pastebimas, kai kūnas yra arti horizonto“.

Merkowitzas teigia, kad vienas iš paprasčiausių būdų „pamatyti“ judančią Žemę yra stebėti saulėlydį. Dangaus kūno (saulės) padėtis keičiasi fiksuoto atskaitos taško (horizonto) atžvilgiu. Kai matote besileidžiančią saulę, jūsų vieta Žemėje palaipsniui sukasi toliau nuo saulės, todėl atrodo, kad saulė grimzta į horizontą. Kitas būdas pamatyti šį efektą yra stebėti mėnulį ir žvaigždes naktį – tol, kol horizontas yra atskaitos taškas, nes jis nejuda. Atrodo, kad toli aukščiau švytintys objektai juda, nes Žemė sukasi.

Mūsų planetos sukimąsi galima stebėti ir naudojant Foucault (Fuko) švytuoklę. Prancūzų fizikas Jeanas Foucault pademonstravo eksperimentą Paryžiuje 1851 m. Tai buvo pirmasis oficialus eksperimentas, įrodantis, kad mūsų planeta sukasi. Laisvai stovinčios švytuoklės dažniausiai siūbuoja ta pačia kryptimi. Tik stūmimas ar traukimas kita kryptimi gali tai pakeisti; Foucualt suprato, kad jo švytuoklė svyruodama laipsniškai keis kampus, nes Žemė sukasi po švytuokle. Tačiau Žemės sukimasis yra toks lėtas, kad reikia maždaug 15 minučių, kol švytuoklės svyravimo pokytis tampa matomas.

Pamatyti Fuko švytuoklę galite ir Lietuvoje. Ji yra įrengta Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinėje. Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip juda ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys.

Mėnulis ir potvyniai

Žemė sukasi, nes susidarė iš dulkių ir dujų gumulėlių, kurie jau sukosi ir traukė vienas kitą veikiami gravitacijos, aiškino Merkowitzas. Po to, kai jie susikaupė į mūsų planetą, jie niekada nenustojo judėti. Nėra trinties, kuri sulėtintų judėjimą erdvėje, esant vakuumui.

Potvyniai yra dar vienas įrodymas, kad Žemė sukasi. Potvynis kyla, kai mėnulis tam tikroje vietoje skrieja arčiausiai Žemės. Kai Žemė sukasi, ji tą vietą priartina prie artimiausio Mėnulio orbitos taško. Būti arčiau Mėnulio reiškia būti arčiau jo gravitacijos. Mėnulio gravitacija traukia vandenynus ir laikinai priverčia juos išsipūsti į išorę, link mėnulio, sukurdama potvynį. Bet tai yra trumpalaikis poveikis. Kai Žemė sukasi, vandens lygis krenta tol, kol pasiekia didžiausią įmanomą atstumą nuo orbitoje skriejančio Mėnulio arba atoslūgio. Šis ciklas kartojasi.

„Valandinį potvynių ir atoslūgių pokytį daugiausia lemia Žemės sukimasis“, – sakė Merkowitzas. „Kasdienis potvynių ir atoslūgių laiko pokytis tam tikroje vietoje atsiranda dėl Mėnulio orbitos“.

Taigi galbūt mes iš tikrųjų negalime stebėti, kaip Žemė sukasi, bet galime pamatyti kai kuriuos jos sukimosi padarinius. Stebėti kylantį potvynį ar besileidžiančią saulę taip pat lengvas būdas būti kosminio reiškinio liudininku.