Atsakė, kodėl būtent dykumose būna sausa ir kokias pasekmes ateityje tai gali turėti

Dykumos gali įgauti įvairias formas – tai gali būti plačios smėlio kopos, uolėti kanjonai, pelynų stepės ar poliariniai ledo laukai. Tačiau jas vienija vienas bendras požymis – kritulių trūkumas, rašo iflscience.com. Paprastai bet kokia vietovė gali būti laikoma dykuma, jei joje per metus iškrenta mažiau nei 10 colių (25 cm) lietaus, sakė Dykumų tyrimų instituto Nevados Reno mieste ekologė Lynn Fenstermaker.

Žinoma, dėl to, kad trūksta lietaus, dykumose karaliauja sausra. Tačiau kodėl vienose Žemės vietose lyja kur kas mažiau, nei kitose? Kitaip tariant, kodėl dykumose būna sausa?

Svarbiausia priežastis yra pasaulinė oro srautų cirkuliacija, teigia L. Fenstermaker. Saulės energija Žemę tiesiausiai pasiekia ties pusiauju, įkaitindama orą ir išgarindama iš jo drėgmę. Šis šiltas, sausas oras kyla viršun ir keliauja į ašigalius. Maždaug ties 30 laipsnių platumos jis vėl leidžiasi žemyn, aiškino L. Fenstermaker. Šis cirkuliacijos modelis vadinamas Hadlio ląstele ir nulemia pasatus, kurie padėjo ankstyviesiems jūsų keliautojams tyrinėti pasaulį. Dėl tos pačios priežasties daug pačių didžiausių pasaulio dykumų – tokių kaip Sachara ir Gobis Šiaurės pusrutulyje bei Kalaharis Pietų pusrutulyje – plyti būtent vidutinėse platumose.

Tačiau visa istorija yra sudėtingesnė. Vėjo modeliai sąveikauja su topografija, ir tai turi įtakos tam, kur susiformuos dykuma. Pavyzdžiui, nuo vandenyno atkeliavęs oras, kuris atsitrenkia į kalnų grandinę, kildamas aukštyn praras drėgmę kritulių ar sniego pavidalu kalnų šlaituose. Tačiau kai oras įveikia kalnus ir leidžiasi kitoje pusėje, jis jau būna sausas. Kalifornijoje, pavyzdžiui, Mohavių dykuma plyti Siera Nevados lietaus šešėlyje, pažymi L. Fenstermaker.

Kartais žemyninės teritorijos būna sausos, nes jos yra taip toli nuo didesnių vandens telkinių, kad jas pasiekęs oras jau būna praradęs visą drėgmę, sakė Nacionalinio atmosferos tyrimų centro Kolorado valstijos Boulderio mieste atmosferos mokslininkas Andreas Preinas. Taip nutinka su Gobio dykuma Centrinėje Azijoje, kurią taip pat uždengia Himalajai.

Kita vertus, pakrantė ne visada reiškia drėgmę. Šaltos vandenyno srovės, susidūrusios su į pakrantę plūstančiu oru, gali sukelti rūką. Kai šis rūkas pradeda judėti virš žemės, drėgmė lieka kyboti ore, užuot iškritusi lietaus pavidalu. Dėl to prie vandenyno gali susidaryti dykumos, pavyzdžiui, Atakamos dykuma Čilėje, kuri laikoma viena sausiausių vietų Žemėje.

Ne visose dykumose būna karšta; dykumomis taip pat laikomos ir tam tikros Arkties bei Antarktidos teritorijos. Šaltas oras negali taip gerai išlaikyti drėgmės, kaip šiltas, pažymi A. Preinas. Todėl dėl žemos temperatūros Žemės ašigaliuose iškrenta labai mažai kritulių, nors ant žemės sukaupta daug vandens ledo pavidalu.

Keičiantis pasaulio klimato modeliams, keičiasi ir dykumos. Pavyzdžiui, prieš tūkstančius metų Sacharą dengė pievos ir atogrąžų miškai. Šiandien klimato pokyčiai visame pasaulyje jau keičia dykumų ribas.

„Manoma, kad dėl klimato pokyčių Hadlio ląstelė plėsis į šiaurę ir pietus“, – teigė A. Preinas, pridurdamas, kad taip prasiplės zona, tinkama dykumoms formuotis. Aukštesnė temperatūra gali paspartinti šiuos poslinkius, aktyviau garindama vandenį ir toliau sausindama orą. Be kritulių kiekio, dykumą apibūdina dar ir kritulių bei garavimo pusiausvyra, pažymi A. Preinas.

„Visame pasaulyje šylant klimatui, garavimas bus aktyvesnis, ir tiesiog plėsis esami dykumų regionai“, – teigė L. Fenstermaker.

Prie to prisideda ir žmogaus daromas spaudimas kraštovaizdžiui. Dėl pasėlių kertant medžius, nyksta vietinė augmenija, ir kai kurie tyrimai rodo, kad dėl miškų kirtimo tropikuose mažėja kritulių kiekis. Jei išgaruoja daugiau vandens, kurį dirvožemyje sulaikydavo augalai, kraštovaizdis tampa vis sausesnis ir sausesnis. Ypač pažeidžiamos yra pusiau sausringos vietovės dabartinių dykumų pakraščiuose.

„Dykumos dažniausiai plečiasi dėl kelių sudėtinių veiksnių, – sakė A. Preinas. – Tai ne tik žmogaus veikla, klimato pokyčiai ar natūralūs klimato svyravimai, bet ir visi kiti papildomi veiksniai, priverčiantys ekosistemą peržengti kritinį tašką“.