„Pamirškit apie broliškumą Lietuvai.“ Netikėtos žinios apie Armėniją ir Sakartvelą

Pora savo epopėją pradėjo dar vasario mėnesį – užkrovė automobilį ant autovežio ir nugabeno iki Alikantės, Ispanijoje. Čia turėjo prasidėti Sutkų kelionė Maroko link, o toliau ir pietų kryptimi Afrikos žemynu.

„Atskridome į Alikantę, čia, kaip reta, be jokių problemų atsiėmėme automobilį ir po poros nakvynių pajudėjome Maroko link. Išskridome iš lietuviškos žiemos, o atskridome ten, kur dienomis termometro stulpelis rodo 20 ir daugiau laipsnių, o naktimis nukrenta iki vos kelių padalų.

Porą dienų praleidome Ispanijoje, pakeliui susitikome su keliais lietuviais, žiemojusiais, kur šilčiau, ir greitai persikėlėme į Maroką, – „PineWood Lounge“ bare susirinkusiems kviestiniams svečiams kelionės atsiminimus pasakojo A. Sutkus. – Pirmomis kelionės dienomis daiktai po truputį randa vietas automobilyje ir kasdienybėje. Rytą ir vakarą lydėjo maldos iš kaimo mečečių, fone ošė bangos. Žemėlapis ant galinio lango padėdavo paaiškinti vietiniams žmonėms ir pareigūnams, ką čia veikiame ir kas tokie esame.“

Maroke, pasak keliauninkų, automobilis susidūrė su pirmaisiais iššūkiais. Juos įveikus, labai greitai pavyko įsitikinti, kad „Land Rover Defender“ šiai kelionei – tinkamas pasirinkimas. Šalis labai didelė ir įvairi: kalnuota ir lygi, asfaltuota, o dažnai – žvyruota. Kelyje pora sugaišo daug laiko, o navigacijos rodmenys, kad mažiau nei du šimtus kilometrų teks važiuoti keturias valandas, – nebestebino. Dėl vieno buvo ramu – su tinkamu automobiliu visi keliai įveikiami.

Įveikė itin pavojingą kelią

Apkeliavę Maroką, keliautojai grįžo į Europą ir po 4000 kilometrų greitkeliais jau stovėjo prie Turkijos pasienio.

Antradienį susirinkę svečiai itin smalsiai klausėsi istorijų apie Turkiją – dažnas lietuvis čia vyksta atostogų į nugludintus ir turistams paruoštus kurortus, o Sutkų šeimyna šioje šalyje susuko per 9000 kilometrų ir pamatė visas jos spalvas.

„Mes važiavome į tokią Turkiją, kurią įsivaizdavome kaip ir daugelis: šilta, gera, daug turizmo. Tačiau Turkija yra tokia didelė ir įvairi, kad jos neįmanoma apibūdinti keliais sakiniais. Keliaudami jautėme ir dešimt laipsnių šalčio kalnuose, ir tuoj pat, nusileidę žemyn, – dvidešimt penkis šilumos.

Antalija, Alanija ir Stambulas, kur mes, lietuviai, įpratę keliauti, tikrai nėra visa Turkija. Tai architektūriškai bene turtingiausia šalis, čia daug krioklių, olų“, – susižavėjimo neslėpė A. Sutkus ir pridūrė, jog vietiniai gyventojai ne kartą paneigė mitus apie tai, kad visi ten taip ir taikosi apgauti atvykėlius. Pora sako, jog šioje šalyje sutiko vienus šilčiausių ir nuoširdžiausių žmonių, o kai kurie susitikimai paliko gilų įspaudą širdyje.

Užkietėjęs visureigių gerbėjas užsiminė, jog Turkijoje papildė savo aplankytų pavojingiausių pasaulyje kelių sąrašą, – čia jis pažymėtas numeriu D915. Tai Audriui buvo jau šeštasis kelias iš pavojingiausiųjų dešimtuko. Pasak keliautojo, jis tikrai ne kiekvienam automobiliui, tačiau „Land Rover Defender 75th Anniversary Edition“ įveikė visus iššūkius, iki privažiavo kelio galą: jis čia buvo užverstas nuošliauža ir dar nesutvarkytas.

„Galvojom, jog draudžiamieji ženklai sudėti tik dėl saugumo, bet kelias užverstas taip, kad net motociklai neišvažiuoja“, – prisiminė A. Sutkus.

Sakartvelas ir Armėnija pasitiko kitaip

Po Turkijos pora pasuko Sakartvelo ir Armėnijos link. Jaukiame kelionių pasakojimų vakare pora svečiams atskleidė šių dviejų, neretai beveik tapatinamų, šalių skirtumus. Pirmiausia į akis krito kelių kokybė ir autoparkas. Gatvės, anot keliautojų, čia nukelia pusamžiu atgal – tiek išskirtinai prasta kelių kokybė, tiek dar Sovietų Sąjungoje gamintų transporto priemonių gausa.

A. Sutkus sakė, jog Sakartvelo kelius būtų galima vertinti 4–5 balais iš dešimties, o Armėnijos keliams geriausiu atveju skirti vos tris. Čia pat jis pasidžiaugė, kad į „Land Rover Defender“ papildomų patobulinimų sąrašą, kuris nebuvo ilgas, buvo įtrauktos sustiprintos padangos. Jos, keliautojo žodžiais, savo naudą dardant išmaltais keliais kas dieną įrodydavo vis iš naujo. Beje, išskirtinės išvaizdos automobilis šiose šalyse traukė daugelio vietinių žvilgsnius.

„Grįždami iš kokios šventyklos prie mašinos sutikdavome vietinių: jie tyrinėjo mūsų nupieštą žemėlapį ar patį automobilį, norėjo fotografuotis. Kai prieidavome, pasijusdavo nepatogiai, bet dažniausiai susipažindavom, pasidalindavom įspūdžiais, pabendraudavom. Automobilis buvo vienas didžiausių traukos ir pažinčių centrų“, – dėstė A. Sutkus.

Tiesa, nors malonių pašnekesių su vietiniais būta ne vieno, žmonės šiose šalyse liūdni ir pavargę. Žmonių mąstymas dar beveik nepasikeitęs po Sovietų Sąjungos griūties, čia labai daug fizinio darbo, sudėtingo žemės ūkio, dirbama senais traktoriais. Taip pat keliautojai pasigedo ir legendomis apipinto broliškumo Lietuvai – daug ryškesnis noras pergudrauti, apgauti.

Nors pirmasis įspūdis iš keliautojų pasakojimų pasirodė slogus, vakaro svečiams Sutkai atskleidė ir šviesiąsias Sakartvelo bei Armėnijos puses: „Net jei galvoji, kad žinai viską apie šašlykus, Armėnija vis tiek dar sugeba jais nustebinti. Sakartvelo virtuvė taip pat fantastiška.“

Pora pasidžiaugė, jog šalyse gausu lankytinų vietų bei istorinio paveldo objektų. Armėnijoje apstu septintą ar aštuntą amžių siekiančių vienuolynų ar bažnyčių: „Visur slypi labai gili ir įdomi istorija, akmeniniai, be cemento statyti pastatai, olose išskaptuoti objektai. Lankyti tikrai yra ką, turtinga ir gamta – kilome į kalnus ir važinėjome sniego motociklais, o po valandos, nusileidę Jerevane, jau išlipome į 30 laipsnių karštį.“

Dvi prisiminimų vakaro valandos prabėgo nejučia. Pora prisipažino, jog kelionių įspūdžių turi dar ne vienam tokiam susitikimui. Paklausti apie tolimesnius planus keliauninkai sakė, kad vasarą leis geriausioje šalyje, kokią teko kada nors lankyti, – Lietuvoje.