Česlovas Iškauskas. Artėja pasaulinė maisto krizė: ar padės nauja Maisto programa?

Redakciniame straipsnyje pažymima, kad tokį nerimą sukėlė Rusijos sprendimas pratęsti embargą grūdų eksportui iki 2011 m. pabaigos ir neramumai dėl maisto trūkumo ir paskirstymo Mozambike.

Šioje pietryčių Afrikos šalyje (1990 m. ji buvo laikoma viena skurdžiausių pasaulio valstybių – buvusių Portugalijos kolonijų, nors ir dabar BVP 1 gyventojui tesudaro apie 1500 JAV dolerių per metus, tai yra užimama 162-oji vieta) pakėlus duonos kainą 30 proc., prasidėjo maištas, kuris jau nusinešė 7 gyvybes.

Bet padėtis kritinė ne tik Afrikoje. Štai prieš keletą metų buvo skelbiami vieši faktai apie skurdo padėtį pasaulyje:

• Vienas milijardas bedarbių.
• Beveik milijardas beraščių.
• 4,3 milijardo žmonių uždirba mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną.
• 300 milijonų vaikų ir 50 milijonų suaugusių vergauja (XX amžiuje).
• Šimtai milijonų žmonių kenčia, badauja ir miršta nuo bado ar nesunkiai išgydomų ligų.
• Pietų Azijoje kas antras vaikas kenčia nuo neprivalgymo, Afrikoje – kas trečias.
• Trijų turtingiausių pasaulio žmonių turtai didesni nei 48 pasaulio šalių BVP.
• 32 turtingiausių žmonių turtai viršija Pietų Azijos valstybių turtą.
• 84 turtingiausi žmonės turi daugiau turto negu visa Kinija su jos daugiau kaip 1,3 milijardo gyventojų.
• 200 turtingiausių žmonių pajamos didesnės negu 41proc. pasaulio šalių gyventojų.

Skurdas pats savaime tėra socialinis ir moralinis žmogaus pažeminimas. Tačiau kur kas pavojingesnis jo padarinys – nepasitenkinimas tokia padėtimi. Štai pagal Heidelbergo Tarptautinių konfliktų tyrimo instituto parengtą ir 2005 m. paskelbtą klasifikaciją pateikti duomenys rodo, kad nuo 2002 m. gruodžio iki 2003 m. liepos vyko ne mažiau kaip 165 politiniai konfliktai, o 52 jų buvo laikomi žiauriais (krizėmis, giliomis krizėmis arba karais), o 113 – nežiauriais konfliktais (nematomais ir matomais). Gauti tyrimo duomenys vėlgi patvirtina, kad Azija ir Afrika yra regionai, kuriuose vyksta daugiausiai žiaurių konfliktų, dėl kurių iškeldinama labai daug gyventojų ir kurie sukelia žmonių kančias. Pabėgėlių ir šalies viduje perkeltųjų asmenų skaičius išryškina geopolitinės padėties humanitarinį matmenį. 2002 m. bendras pabėgėlių skaičius pasaulyje sumažėjo beveik 14 proc. – nuo 12 iki 10,4 milijono, lyginant su 2001 m.

Pirmoji maisto krizės banga Rusiją pasiekė 2007 m., kai smarkiai išaugo produktų kainos, o šį šuolį palydėjo vidaus neramumai ir konfliktai – tiek Rusijos viduje, tiek ir už jos ribų. Apžvalgininkai neatmeta, kad tam tikras kainų katalizatorius sukėlė 2008-ųjų rugpjūčio karą Gruzijoje, jau nekalbant apie bruzdėjimus Tolimuosiuose Rytuose, Sibire ar Kaliningrade.

Dabar Vladimiras Putinas pareiškė, kad draudimas eksportuoti grūdus (beje, ir kitus augalininkystės produktus, pavyzdžiui, saulėgrąžas ir grikius) gali būti panaikintas tik kitų metų pabaigoje, priklausomai nuo 2011-ųjų derliaus. Šiųmetis šių kultūrų derlius dėl blogų oro sąlygų buvo prastas, todėl išaugo grūdų, ypač kviečių, kainos ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Jos „patempė“ į viršų ir kitų produktų kainas.

Rusija užima IV vietą pasaulyje pagal kviečių eksportą, praneša „The Financial Times“. „Du metai iš eilės be rusiškų grūdų – tai jau dingstis rimtam nerimui“, – Romoje pareiškė Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ekspertė Abdolreza Abbassian. Ekonomistė pranašauja nestabilumą ekonomiškai silpnose šalyse, jei kainos ir toliau augs. Ieškoti išeities iš tokios kritinės padėties rugsėjo 24-ąją FAO iniciatyva šaukiamas skubus pasitarimas.

Rugpjūčio pabaigoje spauda pranešė, kad panikos apimti rusai supirkinėja maisto produktus ir kaupia jų atsargas. Austrijos „Die Presse“ rašė, kad „Rusijoje pasiutusiais tempais superkamos kruopos ir kiti pagrindiniai maisto produktai – sūris, cukrus, druska, mėsa ir net alus“. Labai pabrango grikių kruopos, kurios yra vienas pagrindinių patiekalų ant rusų stalo. O tyrimo grupės „X5 Retail Group“ duomenimis, daugelyje Rusijos regionų paklausa pienui išaugo 20-30 proc. Per 4 savaites grikiai pabrango beveik 4 kartus (iki 76 rublių už kilogramą) ir, kaip sarkastiškai rašo laikraštis „Gazeta“, tapo „sezono hitu“. Didmenininkai greitai susigaudė: pradėtos derybos su Kinija...

Tuo metu prezidentas Dmitrijus Medvedevas, lankydamasis Voronežo duonos kepykloje, užtikrino, kad „valstybė kepėjų nepaliks bėdoje“; esą prezidentas tuo rūpinasi jau būdamas trijose komandiruotėse. Jis taip pat davė garantijas, kad Žemės ūkio ministerija sureguliuos ir grikių klausimą.

Paprastiems Rusijos gyventojams toks raminimas – nė motais. Jie turi karčią kelerių metų patirtį. Ji gali virsti sunkiu politiniu išbandymu tiek pačiai valstybei, tiek jos lyderiams. V. Putinas pasitraukė iš Rusijos prezidento posto 2008-ųjų gegužę, nes negalėjo trečią kartą užimti šio posto. Tačiau kaip tik tuomet jo pasitraukimas į premjerus buvo pažymėtas prasidėjusios pasaulinės ekonomikos krizės, o Rusijoje – dar ir maisto produktų brangimo.

Dabar artėja dar vienas lemtingas posūkis: V. Putinas jau neneigia dalyvausiąs 2012 m. prezidento rinkimuose. Dabar jis rungtyniauja su D. Medvedevu ieškodamas populiarumo tarp rinkėjų. Važinėjimai po regionus, padėties paišymas rožinėmis spalvomis – štai Rusijos lyderių taktika, nutaikyta daugiau į artėjančius rinkimus, negu pagrįsta realiais krizės įveikimo planais.

Ispanų „El Pais“ primena, kad dar prieš porą metų Kremlius žadėjo pamaitinti visą pasaulį, nes neva spėjo gerai pasirengti ekonomikos krizei. O štai atsiverčiu 2008 m. balandžio 20-osios „The Washington Post“. Laikraštis, kaip ir šiandieninė spauda, rašo, jog iš tikrųjų teisingas posakis, kad žmogus ne vien duona gyvas. Patys pavojingiausi konfliktai ir karai kilo dėl religijos ir ideologijos. Bet kai trūksta duonos, sukurstyti nesantaiką nepaprastai lengva. O juk Pasaulio banko paskaičiavimu, per 2005-2008 m. pasaulinės maisto produktų kainos išaugo 83 proc. Haityje, Egipte, Etiopijoje dėl maisto paskirstymo kilo neramumai. Pakistane ir Tailande maisto sandėlius saugoja armija. Pasak Pasaulio banko prezidento Robert‘o B. Zoellick‘o, į „duonos maištų“ zoną patenka 33 valstybės. Badas galanda nagus Šiaurės Korėjoje, Afrikos šalyse, Afganistane, kur jo padariniai gali tapti JAV užsienio politikos katastrofa.

Primenu: taip buvo rašoma daugiau kaip prieš dvejus metus. Šiandien padėtis ima panašėti į tuometinę. „The Observer“ duomenimis, Didžiojoje Britanijoje (o juk tai pasiturinti valstybė) per šiuos dvejus metus maisto kainos išaugo 15 proc. Dėl kai kurių šalių žemės ūkio produktų, ypač grūdų, embargo savaitės maisto krepšelis britams gali dar pabrangti 10 proc.

Kokia išeitis? Atsakymą į šį sunkų klausimą galbūt duos FAO maisto programa. Jos laukiama ir Lietuvoje, kur maistas taip pat brangsta. Bet kaip čia vyresnieji neprisimins garsiosios SSKP sukurtos brežnevinės 1965 m. Maisto programos, kuri užbaigė nebent pjuvenų duonos dešimtmetį, bet – ne daugiau.