Gunung Mulu: tris dešimtmečius trunkantiems požemių pasaulio tyrimams pabaigos nematyti

Spėjama, kad šis urvų darinys yra vienas didžiausių, jei ne pats didžiausias pasaulyje. Mokslininkai skelbia, kad jau sukartografavo ir pažymėjo beveik 300 kilometrų urvų, tačiau kiek jų dar liko neištyrinėta – to pasakyti niekas negali. Naudodami lazerius ir kitą techniką tyrinėtojai sudarinėja žemėlapius ne tik moksliniams tikslams, bet ir nacionalinio parko turistams, kurie neatsispiria bent keletą metrų nukeliauti po žeme. Šiuo metu urvuose dirbančios ekspedicijos vyriausias narys yra 62 metų Andy‘is Eavisas. Vyras buvo ir pirmosios, prieš tris dešimtmečius, į šiuos urvus nusileidusios ekspedicijos narys. „Manau, kad šito darbo per gyvenimą nepabaigsiu. Jo nepabaigs dar dvi ar trys kartos po mūsų. Čia tiek naujų urvų ir jų atšakų, kad viskas primena niekad nesibaigsiančią istoriją. Urvai yra viena paskutinių vietų, kurios žmonėms dar kelia jaudulį“, - dalinosi įspūdžiais ekspedicijos narys M. Shone.

Šiame draustinyje nėra nei pastatų, nei kelių. Prie įėjimo į olas ekspedicijos dalyviai savo rankomis nuvalė plotą palapinių stovyklai. Ant savo pečių jie čia atsitempė ir visa kita: priemones tyrinėjimui, prožektorius su daugybe elementų, maistą, net geriamą vandenį. Klimatas čia „žudantis“: ištisus metus didžiulis karštis ir drėgmė. Dėl drėgmės viskas labai greitai genda: maistas, drabužiai, rūdija įrankiai. O ir olose dažnai žmonėms tenka ne eiti, o šliaužti. Jų apranga – tarp šachtininko ir alpinisto. Baltojo kalno salės staiga baigiasi skardžiais, kuriais galima nusileisti tik su alpinistų kabliais bei trosais. Kitur – pavojingai kabančios uolos. Pasitaiko, kad sunkiai įveikti praėjimai baigiasi akla siena. Tačiau dažniausiai – didžiulėmis salėmis. Jas tyrinėtojai kruopščiai apžiūri, ieškodami kitų lengviau įveikiamų kelių. O jei tokių neranda, nusivilkę drabužius, drąsuoliai lenda per plyšius, nors žino, kad kitapus jų gali laukti pavojingi netikėtumai. Tačiau troškimas žvilgterėti ten, kur niekada nežvelgė žmogaus akis, stipresnis už šių specialistų baimės ir atsargumo jausmą.

Olų salėse – daug nuostabių kalkakmenių, klinčių darinių: kabo didžiuliai stalaktitų varvekliai, iš apačios stiepiasi stalagnitų žvakės tarytum puošnios požemių architektūros kolonos. Ir šioje amžinoje tamsoje – daugybė įvairiausių gyvių, prisitaikiusių prie gyvenimo sąlygų. Speleologai keliauja olomis pirmyn ir atgal po kelias dienas. Jie neturi tikslo kuo toliau nueiti, o kuo daugiau ištirti. Grįžta jie į saulės nušviestą pasaulį nežmoniškai išvargę, purvini, alkani, bet laimingi. Tarp ekspedicijos dalyvių – ir keletas geologų, kurie nustatinėja olų susidarymo laiką bei atsiradimo sąlygas. Viena hipotezių – kad tokios milžiniškos olos atsirado okeano vandeniui išplovus kalnų uolienas. Kita – kad uolos galėjo būti ir tektoninių poslinkių rezultatas. Atlikus šiuos tyrimus, bus prieita prie bendros nuomonės apie žemės plutos keitimąsi.

Zoologams Gulung–Budoje – taip pat daugybė darbo. Čia – daugybė šikšnosparnių, bet kažkodėl – tik atskirose salėse. O į kai kurias jie niekada neįskrenda. Kodėl? Mokslininkai juos tiria: gaudo tinklais, matuoja, skaičiuoja, žymi, įrašinėjami jų skleidžiami garsai. Randa čia jie ir daug nematytų gyvių, tačiau juos sunku apžiūrėti, nes, išsigandę šviesos, jie vikriai slepiasi plyšiuose. Čia gyvena įdomių rūšių vėžliai, kai kurios žuvys, salamandros, gyvatės, driežai, ištisi debesys vabzdžių, daug bestuburių organizmų, augalų. Borneo olų tyrimai dar ilgokai užtruks dėl jų sunkaus priėjimo ir daugybės neištirtų gyvūnų rūšių. O kol kas – braižomi to pasaulio žemėlapiai. Nauja ekspedicija pradeda tyrimus nuo ten, kur baigė darbą buvę prieš tai. Ir kiekvienai ekspedicijai pradžia jau kiek lengvesnė, jos dalyviai jau turi savo pirmtakų aprašymus, perspėjimus, patarimus, o svarbiausia – žemėlapius.