Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija |
Viršuje matomoje palydovinėje nuotraukoje matyti dešimtys dryžuotų, auksinių salų, mirguliuojančių sekliuose milžiniško laikino ežero vandenyse, kurie yra prieglobstis laukinei gamtai vienoje iš ekstremaliausių Australijos aplinkų. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Makėjaus (Mackay) ežeras, vietinių čiabuvių dar vadinamas Vilkinkarra, yra vienas iš daugelio Australijos efemerinių druskos ežerų – laikinų vandens telkinių, atsirandančių tik po stiprių liūčių ir potvynių. Jis yra palei Vakarų Australijos ir Šiaurės teritorijos sieną Didžiojoje smėlio dykumoje, kuri užima apie 285 000 kvadratinių kilometrų plotą ir yra antra pagal dydį dykuma Australijoje. Kai ežeras pilnas, jis užima apie 4700 kvadratinių kilometrų plotą – todėl yra ketvirtas pagal dydį Australijos ežeras po Kati Thanda-Eirio ežero, Torenso ežero ir Gairdnerio ežero, kurie, pasak „Australian Geographic“, taip pat yra efemeriški. Dėl didelės mineralų koncentracijos ežero dugne jis tampa sūrus. NASA Žemės observatorijos duomenimis, ežero gylis svyruoja, bet kai jis pilnas, jo vandens gylis gali būti nuo 50 cm iki kelių metrų. Priklausomai nuo to, kiek lietaus vandens patenka į baseiną, Makėjaus ežeras gali išsilaikyti iki šešių mėnesių. Šioje nuotraukoje ežeras yra šiek tiek daugiau nei pusiau pilnas. Mėlynos ir žalios spalvos jūroje išsiskiria dešimtys auksinių salų: tamsesnės dėmės, išsidėsčiusios tarp sausumos gabalų, yra giliausiose ežero vietose susikaupęs stovintis vanduo, o šviesesni atspalviai – dykumos augmenija, dumbliai ar drėgnas dirvožemis. Didžiausios Makėjaus ežero salos nusėtos keistomis lygiagrečiomis linijomis, einančiomis iš rytų į vakarus. Šios linijos – tai nuolatinės kopos, kurias per milijonus metų į žemę įrėžė vėjo erozija. Jos atspindi panašias keteras, kurios ta pačia kryptimi dengia Didžiąją smėlio dykumą ir aplinkines vietoves. Panašūs efemeriniai ežerai susidaro ir kitose pasaulio dykumose, įskaitant Bedvoterio baseiną Kalifornijos Mirties slėnio nacionaliniame parke – ir kartais Sacharos dykumoje, po itin gausių kritulių. Šie ežerai dažnai tampa laikinu prieglobsčiu laukiniams gyvūnams, kurie ilgą laiką praleidžia vienose iš atšiauriausių aplinkų Žemėje, ir Makėjaus ežeras nėra išimtis: Vakarų Australijos aplinkos apsaugos agentūros atlikto tyrimo duomenimis, šiame ežere ir jo apylinkėse gyvena daugiau kaip 90 paukščių, roplių ir žinduolių rūšių, įskaitant triušius ir kartais net kupranugarius. Ir taip, perskaitėte teisingai – Australijoje yra kupranugarių. Kaip nurodo Šiaurės Teritorijų administracija, laukiniai kupranugariai paplitę daugiau kaip 40 proc. Šiaurės Teritorijų sausumos ploto. Pirmą kartą jie į Australiją buvo įvežti 1840 m. iš Kanarų salų, o dabar Australijoje gyvena daugiau kaip milijonas laukinių kupranugarių, ir jų populiacija gali padvigubėti kas devynerius metus. Efemerinio ežero apylinkėse taip pat gyveno dabar jau išnykusios mažosios kiškinės kengūros (Lagorchestes asomatus). Apie šią rūšį žinoma nedaug, nes rasta tik viena pilna kaukolė. Tačiau tikėtina, kad ši rūšis gyveno palyginti neseniai, nes ji minima Australijos aborigenų pasakojimuose.
Makėjaus ežeras taip pat įkvėpė didžiausio Saturno mėnulio Titano milžiniško ežero, pavadinto Makėjaus ežeru (Mackay Lacus), kurio plotis apie 180 km ir kurį sudaro skysto metano bei skysto etano mišinys, pavadinimą. Parengta pagal „Live Science“. |